Radijo bangų istorija

Radijo bangų istorijos pradžia

Žmonėms būdinga savybė – užmiršti. Tai savisauga: jei atsiminti kiekvieną žodį ar kiekvieną įžeidimą, smegenys „perkaistų“ nuo didelio nereikalingo kiekio informacijos. Turbūt teko stebėti, kai kompiuteris (kaip ir žmogus) stringa nuo pernelyg intensyvios informacijos. Štai todėl pirmieji radijo ryšiai dabar yra primiršti.

Radijo bangas atrado (1888 m.) Hainrichas Rudolfas Hercas. Jis galbūt nelabai galėjo suvokti savo atradimo reikšmingumo. Radijo bangų nepasversi, nepačiupinėsi, neužuosi – dažnas pasakytų, kad tai niekam nereikalingas niekalas. Kuo gali tapti „niekalas“ suvoksite iš trumpos istorijos.

Pirmasis radijo ryšys buvo truputį kurioziškas. Italas Guljemas Markonis (Guglielmo Marconi) savo asistentą su imtuvu pasiuntė už keletos mylių, bet kadangi asistentas neturėjo siųstuvo, tai buvo paimtas medžioklinis šautuvas, kad patvirtintų radijo bangų sklidimą. Kai Markonis išgirdo asistento šūvį, suprato, kad radijo bangos nusklido ir buvo priimtos (1896 m.). Tik pagalvokite – jei „patvirtinti“ dabar priimamų stočių kiekį reikėtų šaudyti – neužtektų ir automato!

Kad radijo bangos „nusklido“ toli tai dar nieko nereiškė – reikalinga buvo sugalvoti būdą, jog jos nuneštų informaciją. Tuo primityviu laikotarpiu informacijos pagrindinis „nešikas“ buvo dar anksčiau sukurta ir telegrafuose naudota Morzės (Samuel Finley Breese Morse) abėcėlė (1830 m.). Nors pikti liežuviai kalba, kad Morzė tik nuplagijavo nuo savo mokinio šią idėją... Kaip yra iš tikro, turbūt niekas nesužinos.

Morzės abėcėlė – labai paprastas dalykas: kiekviena raidė atitinka taškų ir brūkšnių kombinacijas, nes tais „tamsiais laikais“ nebuvo galimybių kitaip perduoti informacijos. Išradimo nauda buvo stulbinanti: išgelbėta keletas skęstančių laivų, o poliarinėms ekspedicijoms tai buvo, išties, vienintelis išsigelbėjimas.

Dabar, interneto ir palydovinės televizijos amžiuje, Morzės abėcėlė tebegyvuoja radijo mėgėjų tarpe. Ji yra pranašesnė intensyvių trukdymų atžvilgiu, yra didesnis susisiekimo nuotolis, o kariškiai dar ir dabar naudoja telegrafinius ryšius, kaip labai patikimus. Radijo aparatūra, telegrafai (Morzės abėcėle) yra labai paprasta, todėl dažnai naudojama. Iš šiuolaikinių elementų padaryti aparatai yra modernūs – net ir „mažas žiogas“, tinkamai sukonstruotas, gali peršokti į kitą kontinentą.

Radijo bangos ir Antrasis pasaulinis karas

1939 m. vokiečių povandeninis laivas U30, vadovaujamas 26-mečio vyr. leitenanto Frico Juliaus Lempo (Fritz-Julius Lemp), skrodė Šiaurės jūrą. Staiga jam laivo radistas perdavė, kad yra labai svarbus pranešimas. Pranešime buvo sakoma, kad kuo greičiau atplėštų antspauduotą voką, paruoštą dienai „X“. Rašte buvo skelbiama, kad nuo voko atplėšimo pradžios prasideda karas su Anglija. Po dviejų valandų, horizonte buvo pastebėtas dūmų šleifas. Vyr. leitenantas Fricas Lempas nedelsdamas užėmė kovinę padėtį, ir 19:30 esant prieblandai, atakavo taip vadinamą „krovininį“ laivą, išleisdamas keturias torpedas. Dvi iš jų pataikė, ir tokiu būdu nuskandino keleivinį garlaivį, plaukusį iš Liverpulio į Otavą. Laive, pavadinimu „Atėnai“, buvo 1103 keleiviai iš įvairių šalių. Jis tapo pirma Antrojo pasaulinio karo auka jūroje.

Galima sakyti, kad vyr. leitenantas, U30 povandeninio laivo komendantas, pradėjo karą jūroje keturiomis torpedomis. Jei „Atėnų“ kapitonas Džeimsas Kukas būtų gavęs radijogramą, kad karas jau keletą valandų kaip prasidėjęs, būtų ėmęsis saugumo priemonių ir aukų būtų mažiau. Būdamas 2000 mylių nuo Belfasto, kapitonas Kukas buvo ramus, o radijo pranešimas gal ir būtų neišgelbėjęs, bet nors pagelbėjęs.

Likimo ironija – Fricas Julius Lempas buvo karo viduryje apibombarduotas britų povandeninių laivų medžiotojo „Buldogas“. Jis buvo priverstas iškilti į paviršių avariniu būdu, ir, kaip laivo U110 komendantas, pasiuntė sau kulką į burną. Pradėjo karą keturiomis torpedomis, o pabaigė viena kulka, kaip ir jo Fiureris. Taigi, nematomos radijo bangos galėjo ir kenkti: nebūtų gavęs U30 komendantas radijo nurodymų – gal nebūtų Antras pasaulinis karas atnešęs tiek daug aukų.

Radarai – nepamainomos „akys“

Karas yra karas – jis būna ne tik jūroje, bet žemėje ir ore. Gindamiesi nuo vokiečių lėktuvų britai, iš pradžių naudojo „ruporus“ ir klausydavosi, ar nepasigirs atakuojančių lėktuvų motorų gaudimas. Kaip ir patys suprantate, toks gynybos būdas yra labai ribotas – kai girdisi motoro gaudimas, mažai lieka laiko slėptis ar pakelti į orą naikintuvus, priešo atakai atremti.

Garso bangos buvo pakeistos radijo bangomis. Pirmieji radijo radarai dirbo žemame dažnyje – apie 30 MHz, antenos buvo tiesiog gremėzdiškos, bet tai buvo didelė pažanga lyginant su akustiniais radarais – pasiklausymo aparatais su ruporais. Dabar anglų pakrantės tarnybos galėjo „matyti“ žemyne kylančius lėktuvus, besigrupuojančius bombardavimo atakai, pasiruošusius perskristi 50 km. pločio Lamanšo sąsiaurį. Per tą laiką be vargo buvo galima į orą pakelti „spitfaerius“ ir „harikeinus“, kad atmušti Hermano Geringo (Hermann Wilhelm Goering) organizuojamas oro atakas.

Vokiečiai buvo įsitikinę pergale – buvo kalbama, kad tai įvyks greitai ir tik laiko klausimas kada. Pirmosios įnirtingos atakos teko radarams. Vienai parai jau vokiečiai buvo pramušę spragą radarų grandinėje, bet Vokietijos tuometinis nacionalinis didvyris, komanduojantis nacistinėms oro pajėgoms, sugalvojo, kad reikėtų subombarduoti Londoną. Anglai paros laikotarpyje sugebėjo atstatyti radarų antenas ir vėl buvo ne „akli“, ko nežinojo vokiečiai. Pastarieji ramiai kėlę į orą bombonešius galvodami, kad anglai nežinos kada yra puolami ir netgi nepasirūpino reikiamu skaičiumi naikintuvų, saugančių bombonešius. Anglai laukė: sutraukė oro pajėgas iš visos Anglijos į pietinę pakrantę. Kuo baigėsi operacija, kodiniu pavadinimu „Erelio skrydis“, vokiečiams turbūt daugelis žinote: negrįžo daugiau nei pusė bombonešių. Trečiam reichui tai buvo nepakeliamas smūgis – Vokietijos „Liuftvaffe“ daugiau nebedominavo ore. Mažos nematomos bangos, t. y. radarai, padėjo sunaikinti didelę dalį Vokietijos oro galios.

Pirmiesiems sunkumams praėjus, karo teatro veiksmai persikėlė į Europą. Anglai organizavo bombardavimo reidus. Iš pradžių sekėsi neblogai, bet staiga naktiniai skrydžiai imdavo baigtis visišku pralaimėjimu – ir tai buvo jau ne atsitiktinumas. Reikėjo kažką daryti, nes vokiečių naikintuvai naktį skrendančius bombonešius greitai aptikdavo ir sunaikindavo.

Buvo nutarta siųsti lėktuvą, „prikimštą“ radijo aparatūros, kad nustatyti kokiu būdu naikintuvai „mato“ naktį. Pasiųstas lėktuvas spėjo pranešti, kad aptiko apie 400 MHz radijo dažnio spindulius. Deja, lėktuvas negrįžo. Pasirodo, vokiečiai sugebėjo pasidaryti portatyvinius radarus, telpančius į naikintuvą, ir turėjo galimybę „matyti“ naktį. Kaip visada, jei yra nuodai, tai yra ir priešnuodžiai. Antžeminius radarus „vesdavo iš proto“ beriama iš lėktuvų paprasta folga. Radarai tapdavo akli, nes kildavo radaro ekranuose dideli trukdžiai.

Radijo bangos turėjo ir turės didelę reikšmę, nesvarbu, kad jos bekvapės ir jų „plika“ akimi nepamatysi. Jos yra ir duoda labai apčiuopiamą naudą, o netinkamai panaudojus – nepataisomą žalą.