Įsivaizduokime, jog labai pasistengus mums pasisekė kosminį erdvėlaivį pagreitinti iki šviesos greičio – prisiminus Einšteino reliatyvumo teoriją jo masė tokiu atveju išaugtų iki begalybės, o matmenys mažėtų iki nykstamų dydžių. Argi ne tokios pat prigimties yra ir tikrosios juodosios skylės?Įsivaizduokime, jog labai pasistengus mums pasisekė kosminį erdvėlaivį pagreitinti iki šviesos greičio – prisiminus Einšteino reliatyvumo teoriją jo masė tokiu atveju išaugtų iki begalybės, o matmenys mažėtų iki nykstamų dydžių. Argi ne tokios pat prigimties yra ir tikrosios juodosios skylės?
Galvojant pagal reliatyvumo teorijos nusakomus dėsningumus, taip ir turėtų būti – nors to praktikoje patikrinti ir neįmanoma, tačiau „Universe Today“ kviečia apie tai pamąstyti bent jau mintyse.
Pažymėsime, jog artėjant prie šviesos greičio, keisis ne tik erdvėlaivio matmenys ir masė, bet ir labai sulėtės erdvėlaivio laikas atžvilgiu įprastiniu greičiu judančios sistemos. Apie šio reiškinio sukeliamus efektus astronautų amžiui Technologijos.lt jau rašė kitame „pamąstymų“ straipsnyje, kuomet astronautus skraidinome į Visatos pakraščius, tad dabar pamąstykime apie tai, kaip toks laiko lėtėjimas atsilieptų medžiagų atomams. Žiūrint iš šalies, jų judėjimas pamažu lėtėtų ir lėtėtų, tuo pačiu spinduliavimo dažnis ir energija imtų mažėti ir galiausiai spinduliavimas išnyktų visai –kaip ir tikros juodosios skylės atveju.
Tokius spėjimus leidžia daryti reliatyvumo teorija, nusakanti santykinius masės, matmenų ir laiko pokyčius sistemai greitėjant iki šviesos greičio. Pagal šias išraiškas galima bandyti skaičiuoti kokį greitį turėtų pasiekti erdvėlaivis, kad išoriniam stebėtojui erdvėlaivio požymiai niekuo nebesiskirtų nuo juodosios skylės. Tačiau ar tai reiškia, jog erdvėlaivis fiziškai ir negrįžtamai pavirstų į juodąją skylę? Nevisai.
Juodoji skylė savo savybėmis (milžiniška mase ir mažais matmenimis) pasižymi būdama ramybės būsenoje – žinoma, šių savybių ji negali prarasti ir greitėdama. Kitaip tariant, tikra juodoji skylė išliks tokia pat prie bet kokių išorinių sąlygų. O erdvėlaivis į juodąją skylę virstų tik išorinio stebėtojo akimis, gi patiems astronautams jo viduje negrėstų jokios „transformacijos“.
Vadinasi, jeigu į kelionę šviesos greičiu išskristų visa erdvėlaivių flotilė, jie vienas kito atžvilgiu visiškai nepasikeistų, tačiau stebėtojui iš Žemės atrodytų, jog jie visi transformavosi į juodąsias skyles. Tiesa, erdvėlaiviuose skrendantys astronautai matytų panašų procesą su šviesos greičiu tolstančia Žeme – jų akimis ji taip pat virstų juodąja skyle. Tačiau, jei šie samprotavimai teisingi ir ateityje erdvėlaiviai tikrai skraidys tokiais greičiais, reikia manyti, jog astronautai bent jau reliatyvumo teoriją bus išklausę ir dėl tokių efektų neišsigąs.
