Virtualusis kompiuteris: ne ar įmanoma, o kaip ir kada?

Prieš akis – šiuolaikiškas biuras, visos reikalingos darbo priemonės ir virtualios hologramos, jums esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Ir tam tereikia saulės baterija pakraunamų akinių ir išmaniojo laikrodžio. Analizuojant šiuolaikinių technologijų progresą, toks virtualusis kompiuteris nebeatrodo kaip utopinė idėja – tereikia patobulinti ir sujungti jau esamas technologijas.

Programuojant virtualią Marso paviršiaus hologramą buvo pastebėta, kad į ją žiūrėti per telefono ekraną nėra patogu – jis per mažas. Kaip alternatyvą šiai technologijai būtų galima sukurti virtualųjį dviejų dalių kompiuterį: viena dalis būtų virtualiosios realybės (VR) akiniai, o kita – procesinė.

Kol kas viešai tokių sprendimų rasti nepavyksta, tačiau ateityje asmeninius kompiuterius tikrai bus galima pakeisti virtualiomis hologramomis. Aišku viena – virtualusis kompiuteris nebus viena technologija. Tai bus patobulintų šiuolaikinių technologijų sinergija, kurios nauda – neišmatuojama. Tokiam kompiuteriui sukurti svarbūs keli aspektai.

Išmanusis laikrodis + „debesys“

Kalbant apie virtualiojo kompiuterio kūrimą, kol dar nėra visiško pasinėrimo į virtualų pasaulį žmogaus sąmonės lygmenyje, reikia kažko, kas sujungtų virtualius objektus ir realų procesų valdiklį. Šiais laikais tai galėtų būti išmanusis laikrodis, kuris transformuotųsi į modulinį išmaniojo telefono ekraną. Ši technologija jau yra sukurta, ją užpatentavo ir paskelbė IBM šių metų liepos pradžioje. Kompanijos produktas suteikia galimybę iš laikrodžio išskleisti išmaniojo telefono ekrano segmentus, jame taip pat yra procesų valdiklis (procesorius).

Antras technologinis aspektas yra atmintis ir funkcijų rinkinys. Nors technologijoms tobulėjant atminties talpyklos vis lengvėja, idealiu atveju talpykla apskritai neturėtų užimti fizinės vietos. Prieš dešimtmetį ši problema buvo išspręsta – sukurta „iCloud“ kompiuterija, kuriai egzistuoti nuotoliniu būdu reikalingas tik interneto ryšys. Pati „debesų“ koncepcijos pradžia prasidėjo nuo 1960 metų (IBM, DEC), reali pirminė tvari technologija pradėjo egzistuoti 2000-aisiais, vėliau ją vystė „Amazon“, „Google“, NASA, „Microsoft“ ir t. t. Ši technologija gali saugoti ne tik duomenis, bet ir funkcijas / algoritmus. Tokiu būdu prie minėto išmaniojo laikrodžio prijungiame „debesų“ technologiją.

Patobulinti virtualiosios realybės akinius

Kitas žingsnis – VR akiniai. Virtualiajam kompiuteriui jie reikalingi tam, kad per akinius būtų galima matyti virtualaus monitoriaus ekraną ant bet kokio paviršiaus arba tiesiog „kabantį“ erdvėje (bet kokio formato). Per tuos pačius akinius būtų galima matyti iliuzinę klaviatiūrą bei pelę.

Kol kas turime tik įrenginį, fiksuojantį išmanųjį telefoną, kurio ekraną galime stebėti uždaroje erdvėje. Šį VR akinių sprendimą reikėtų patobulinti – idealiu atveju tai būtų akiniai, kurie savo išvaizda ir techniniu dizainu nesiskirtų nuo saulės akinių. Tokia technologija dar laukia savo patento, ją galimai teks tobulinti dar gerą dešimtmetį.

Išvystyti virtualius objektus

Daug kas prisimena holograminus informacijos perdavimo būdus iš „Žvaigždžių karų“, tačiau dabartinės technologijos taip pažengė į priekį, kad net aplenkė filmų serijos fantastinę idėją. „Žvaigždžių karų“ holograma buvo kuriama šviesos pagalba: kad ją pamatytum, reikėjo sukurti realią hologramą, optiniu būdu naudojant lazerines technologijas; šiais laikais jas galima kurti fantomo principu: pasirenkamas erdvės taškas ir jame sukuriama bet kokio dizaino bei dydžio virtuali holograma (pavyzdžiui, Valdovų rūmai), kurią galima matyti per vizualizatorių (mūsų atveju – VR akinius).

Virtualių objektų kūrimo technologija jau visiškai sukurta ir paruošta naudojimui, virtualius fantomus gali kurti net moksleiviai, pasinaudoję VR funkcijų paketais. Tuo pačiu fantomo principu erdvėje galima atvaizduoti skaičius, vaizdus ir kitą informaciją iš „debesų“ saugyklų.

Atpažinti žmogaus gestus

Dar viena labai svarbi technologija virtualiajam kompiuteriui – žmogaus gestų atpažinimas: sumanus laikrodis arba VR akiniai turi atpažinti, ką vartotojas rašo ant virtualios klaviatūros arba kokius judesius atlieka su virtualia pele, taip pat jis gali atlikti ir kitus judesius (naudojant kitas duomenų ar funkcijų suvesties priemones). Nors šioje srityje reikėtų gerokai padirbėti, tam tikrus rezultatus jau turime: panašu, kad kertinį išradimą jau užpatentavo kompanija „Apple“, sukūrusi judesių ore atpažinimo sistemą, padėsiančią rankos mostu valdyti elektroninius prietaisus.

Privalumai – neišmatuojami

Per pastarąjį dešimtmetį technologijos vystėsi itin sparčiai ir įvairiausiais pavidalais surado kelią į vartotojo aplinką. Jokių esminių trikdžių sukurti tokiam virtualiajam kompiuteriui nėra, o jo privalumai yra neišmatuojami. Turint mažą išmanųjį laikrodį ir arba akinius nuo saulės (kaip VR vizualizatorių), galima susikurti virtualų darbo kabinetą. Tokiam kompiuteriui reikėtų tik tiek energijos, kiek reikia pakrauti laikrodžiui (mažas saulės elementas arba technogeninio lauko konverteris gali suteikti visišką nepriklausomybę maitinant tokį įrenginį net ir kalnuose). Be to, dirbant su virtualiomis hologramomis, galima sukurti ne tik virtualųjį kompiuterį, bet ir aplinką šalia jo: galima atsisėsti ant akmens kalnuose ir matyti, kad aplink yra kambarys arba namas, kuriame galima dirbti kompiuteriu iš bet kurio pasaulio kampelio. Ir – atvirkščiai, biure galima sukurti virtualias džiungles ir žmogaus organizmas tai suvoks kaip realybę.

Toks virtualusis kompiuteris, jo galimybės bei minėtos technologijos neturi ribų – jos yra nustatomos tik žmogaus sąmonėje. O būsimam virtualiojo kompiuterio išradėjui svarbu ne tik patobulinti bei sujungti technologijas į visumą, bet ir užpatentuoti idėją, kurią pavers kūnu. Kiekvienas atradimas veda prie išradimo džiaugsmo, o kiekvienas kertinis patentas – prie komercinės sėkmės.

Autorius – Dr. Jacekas Antulis, advokatų profesinės bendrijos „Žabolienė ir partneriai METIDA“ asocijuotas partneris, patentų grupės vadovas