Ko gero net IT pasaulio žmonių neaplenkė žinia, kad bemaž mėnesį į darbą neatėjęs seimo narys keliavo po egzotines šalis ir tiesiog ilsėjosi darbo metu. Dar blogiau – jis leido už save balsuoti kitam seimo nariui, konspiracijos bendrininkui, kuris pasinaudojęs parlamentaro identifikavimo kortele balsavo už jį.Ko gero net IT pasaulio žmonių neaplenkė žinia, kad bemaž mėnesį į darbą neatėjęs seimo narys keliavo po egzotines šalis ir tiesiog ilsėjosi darbo metu. Dar blogiau – jis leido už save balsuoti kitam seimo nariui, konspiracijos bendrininkui, kuris pasinaudojęs parlamentaro identifikavimo kortele balsavo už jį.
Seimas kaip ir bet kuri kita valstybinė institucija neatsilieka nuo naujovių. Balsavimas posėdžiuose yra supaprastintas iki mygtuko paspaudimo. Naujųjų IT technologijų panaudojimas, žinoma, yra geras dalykas, tačiau iškart kyla saugumo aspektas – svarbu, kad balsuotų tik tas žmogus, kuriam leidžiama balsuoti. Tam buvo sugalvotos identifikacinės kortelės, pagal kurias nustatoma, kad sėdintis žmogus – kortelės savininkas – turi teisę balsuoti.
Toks identifikavimas turi vieną pagrindinį trūkumą: jo metu iš principo yra identifikuojama pati kortelė, o ne jos savininkas. Žinoma, buvo padaryta visai, atrodytų, logiška prielaida, kad seimo nario vietoje sėdės atitinkamas seimo narys ir nebus piktybiškų bandymų „pavaduoti“ posėdžių nelankantį kolegą. Atmetus šią prielaidą, turime išspręsti dvi problemas:
- Nesąžiningas kolega.
- Itin panašus kitas žmogus (kad tokių būną, žinome iš Holivudo).
Tokias problemas sprendžia biometrinės autentifikacijos įrenginiai, kurių pagalba identifikuojame žmogų, pagal tam tikrą jo unikalų požymį. Visų pirma reikia turėti omeny, kad bet kokios šiuo momentu žinomos sistemos yra tik laiko ir pinigų klausimas, tačiau mūsų seimo nariai vargu ar leisis į žygius bandydami nulaužti sudėtingas sistemas apie kurias galbūt nė kiek nenutuokia. Iš to seka tai, kad nereikia taikyti sudėtingų balso biometrijos, tinklainės ar DNR struktūros nuskaitymo įrenginių. Ko gero, puikiai išsisuktume su įprastu piršto antspaudo ar delno nuskaitymo įrenginiu.
Žinoma, parinkau vieną pigesnių ir tikriausiai abejotinos kokybės, tačiau imdami šį įrenginį kaip pavyzdį turime, kad valstybės apsauga mums kainuotų maždaug 80 x 141 JAV dolerių, taigi apytiksliai 25 tūkstančiai litų plius sistemos diegimo išlaidos, kurios neturėtų būti didelės, kadangi iš esmės balsavimo sistema jau yra, tereikia pakeisti ar papildyti autentifikacijos būdą. Turint omeny, kad tokiu atveju praleidinėti pamokas posėdžius taps sunkiau, manau, sistema atsipirktų po mėnesio. Žinoma išlieka teorinė fizinė piršto „nusavinimo“ galimybė, tačiau tai būtų pastebima, o ir tokie veiksmai jau inicijuotų kitų valstybinių struktūrų darbą. Žinoma, galima prieštarauti, kad įvedus biometrinę sistemą atsiranda nauja problema – biometrinių duomenų saugojimas bei nutekėjimo prevencija: juk realiai niekas nenori, kad būtų pavogti jo biomteriniai duomenys, kurių pakeisti faktiškai neįmanoma. Bet atsakymas čia yra – biometrinės sistemos jau yra taikomos Lietuvoje gaminant tuos pačius pasus, todėl (nors ir nežinome) galime daryti prielaidą, kad valstybė jau sukūrė tinkamą mechanizmą gyventojų biometrinių duomenų apsaugai užtikrinti ir, jeigu jis tinka paprastų žmonių apsaugai, tai puikiai tiks ir seimūnams apsaugoti.
Berašant šį tekstą, į galvą ateina dar vienas variantas, kaip būtų galima pagerinti apsaugą – naudoti naująsias asmens tapatybės korteles. Kortelėse integruotą „smartcard“ tipo mikroschemą būtų galima naudoti autentifikacijai balsavimo metu. Žinoma tai nesprendžia problemos, kadangi vis tiek identifikuojamas ne žmogus, bet kortelė, o ją paskolinti kažkam visada įmanoma, tačiau keliauti po pasaulį be jos (bent jau teoriškai) sudėtingiau.
Be abejo, nei viena nei kita priemonė nesuteikia 100 % apsaugos nuo galimybės sukčiauti. Taip, tai yra tiesa. Taip pat tiesa yra tai, kad 100 % apsaugos nesuteikia jokia sistema. Akcentuojant šių sistemų vertę, reikia pasakyti, kad jos padeda padidinti sukčiavimo sąnaudas iki tokio lygio, kad juo užsiimti iš esmės tampa nenaudinga. Tuomet, kalbant apie seimo nario balso pirkimą tampa aktualesni tradiciniai metodai – psichologinis spaudimas, korupciniai ryšiai, kyšiai ir t. t. Taigi iš esmės grįžtame prie normalių procesų ir suvaldome riziką, kurią kelia IT sistemos Lietuvos Respublikos Seimo darbe.
