Ar internetas tapo nuobodus? Mark Cuban mano, kad taip. Ir bent jau iš dalies su juo galima sutikti. O kas tikrai naujo ir įdomaus vyksta internete pastaruosius porą metų – kas tokio reikšmingo, kas pakeistų žmonių elgesį ir suteiktų naujų galimybių, kurias suteikė „Gmail“, tinklaraščiai, „Facebook“ ir „Twitter“?Ar internetas tapo nuobodus? Mark Cuban mano, kad taip. Ir bent jau iš dalies su juo galima sutikti. Esminiai pokyčiai: „Gmail“ paštas ir kitos žiniatinklio tarnybos, socialiniai tinklai, tinklaraščiai, mikroformatai atsirado ir paplito mažiausiai prieš 3–5 metus. Žiniatinklio tarnybos jau spėjo ir savo ekonominį burbuliuką susprogdinti. O kas tikrai naujo ir įdomaus vyksta internete pastaruosius porą metų – kas tokio reikšmingo, kas pakeistų žmonių elgesį ir suteiktų naujų galimybių, kurias suteikė „Gmail“, tinklaraščiai, „Facebook“ ir „Twitter“?
Aš matau tik vieną tikrai svarbų pokytį – išmaniuosius telefonus ir mobilųjį internetą juose. Su išlyga (nes oficialiai tai negalima Lietuvoje), prie esminių naujovių priskirčiau muzikos transliavimo tarnybas („Spotify“ ir pan.), nes jos irgi keičia įpročius: transliacijų klausymas po truputį išstumia failų siuntimąsi. Bet šiaip jau dabartinė technologinė banga tėra viena ir labai aiški – mobilusis internetas.
Jis skiriasi nuo mums įprasto, bent jau kol kas:
- Mobilusis internetas taupo srautą. Nebūtinai dėl pinigų (yra gi ir neriboto srauto planų) – dėl akumuliatoriaus ar laiko.
- Trumpi tekstai ir metaduomenys. Ilgi tekstai tinka nebent pasižymėti vėlesniam paskaitymui prie kompiuterio. Mobiliojo interneto tekstai turi tilpti į telefono ekraną arba daugiausiai du. Tačiau didžiausias poreikis yra trumpų išrašų iš duomenų bazių, atnaujinančių poziciją žemėlapyje, orų prognozę, bendruomeninio tinklo statusą, valiutos kursą ir t. t. Daugelį šių dalykų vartotojas apskritai mato ne teksto, o grafinių simbolių pavidalu, nes jie taupiau išsidėsto ekrane.
- Klausymas, o ne klausinėjimas. Informacija mobiliajame telefone turi būti paruošta peržiūrai ir atnaujinta iki tol, kol jos prireiks. Telefono programos turi žinoti žmogaus buvimo vietą ir rodyti ne visuomeninio transporto svetainę, pavyzdžiui, o į konkrečią stotelę per artimiausią pusvalandį atvyksiančių troleibusų ir autobusų sąrašą; ne RSS skaityklę su 1586 neskaitytais įrašais, o 10 naujausių pranešimų. Vartotojas neturėtų spaudyti informacijos atnaujinimo mygtukų – tokių išvis nereikia. Telefone visada turi būti naujausia informacija, papildyta ir atnaujinta automatiškai, vos jai atsiradus ar pasikeitus.
Visa tai yra Marko įraše minimos „push“ technologijos pažadas. Paprastai sakant, tai RSS principo pritaikymas visai interneto informacijai. Jūs ne „einate į internetą“ informacijos ieškoti ar skaityti – vieną kartą ją užsakę, jūs gaunate ją gyvai – tuo metu, kai ji paskelbiama. Tai daugiau, nei visuotinis RSS. Mat daugelis RSS skaityklių neveikia gyvo informacijos atnaujinimo režimu – jos tiesiog periodiškai kreipiasi į centrinius agregatorius ar pavienes svetaines su klausimu „ar yra naujienų?“ ir parsiunčia jas, jei tokių yra. Kuo dažniau tie paklausimai daromi, tuo stipresnis „gyvų“ naujienų įspūdis, bet tai nėra tikroji gyva informacijos transliacija.
Nuolatinis informacijos klausinėjimas yra nejuntamas įprastuose kompiuteriuose, tačiau yra labai nuostolingas telefonuose, kur dažna ir bergždžia programų veikla fone gali išnaudoti užsakytą interneto srautą arba sparčiai išeikvoti akumuliatorių. Didžiąją dalį srauto galima būtų sutaupyti, siunčiant į telefonus tik pokyčius ir tik tada, kai jie atsiranda. Jei esate darę atsargines duomenų kopijas ir matę skirtumą tarp visų duomenų ir tik jų pokyčių kopijavimo, suprantate, apie ką kalbu.
Atrodo smulkūs techniniai dalykai, bet ar pastebite, kur jie veda? Ogi prie žiniatinklio kaip tokio pabaigos. Jau dabar RSS iš dalies pakeitė poreikį lankyti svetaines. Nes mums reikia ne dizaino, ir ne apsilankymo – mums reikia informacijos. Kam mums ta svetainė? Ten apskritai gali būti beveidė duomenų bazė be jokios išvaizdos – svarbu, kad iš jos patikimai į mano aplinką man reikiamoje vietoje teka informacija.
Mobilusis internetas pareikalaus dar didesnio apkarpymo: ne informacijos teksto pavidalu, kaip šis rašinys, o specialių metaduomenų, kurie ekrane parodys žinutę: „Jūsų senas internetas baigė galioti – spauskite OK ir atnaujinkite“.
Grįžtant prie pavyzdžio su transportu – šiemet metų interneto projektu pripažinta svetainė maršrutai.lt yra šauni, bet seno modelio. Į ją reikia eiti ir ieškoti. Kitų metų svetainė (?) turėtų būti tarnyba, automatiškai pateikianti tik reikiamą informaciją pagal buvimo vietą ir mano įpročius. Pavyzdžiui, ji žinotų, kad antradienio rytais važiuoju į universitetą, todėl įjungęs telefone jos programą matyčiau tik man reikalingų maršrutų tvarkaraščius artimiausiai valandai. Jokių „ieškoti“. Jokio „gūglinimo“.
Tai visiškas interneto pasikeitimas. Keičiasi ir informacijos perdavimo technologijos („WebHooks“, „PubSubHubbub“), keičiasi stebėjimo forma (programos mažuosiuose įrenginiuose), keičiasi jo ekonomika (daug daugiau mokamų prenumeratų, nes be svetainės sumažėja reklamos galimybės), keičiasi valdymas (geografinė ir elgesio modelių informacija vietoje paieškos), keičiasi interneto valdovai (nebe „Google“ su savo paieška, o specializuotos programos, teikiančios vartotojui pritaikytą informaciją).
Kai kas tame įžvelgia interneto „twitterizavimą“ ir kelia daug triukšmo. Va, sako, yra gi standartais grįstas, visiems prieinamas žiniatinklis – imkite jį ir naudokite, o ne užsidarykite tūkstančiuose individualių programėlių savo telefonuose. Nostalgiją suprantu, bet ji neveikia kaip stabdis – joks „gerų senų veikiančių“ dalykų ilgesys dar nesustabdė progreso. Vartotojas pradeda tolti nuo klasikinės svetainės ir masiškai į ją jau nebegrįš. Internetas skaidosi į mažus savaime sklindančius informacijos atomus, idealiai tinkančius šiandienos bendruomeninių dalybų modeliui. WWW dar nemirė ir ilgai nemirs, bet pradinėse klasėse jos mokyti jau nebereikia.
