Greitieji radijo žybsniai yra milisekundžių trukmės radijo spindulių pliūpsniai, kartkartėmis mus pasiekiantys iš įvairių dangaus pusių. Manoma, kad bent dalį jų kuria magnetiniai procesai prie labai stiprų magnetinį lauką turinčių neutroninių žvaigždžių, bet klausimų apie jų prigimtį vis dar lieka daugybė. Greitieji radijo žybsniai yra milisekundžių trukmės radijo spindulių pliūpsniai, kartkartėmis mus pasiekiantys iš įvairių dangaus pusių. Manoma, kad bent dalį jų kuria magnetiniai procesai prie labai stiprų magnetinį lauką turinčių neutroninių žvaigždžių, bet klausimų apie jų prigimtį vis dar lieka daugybė.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Žybsniai, skriedami iki mūsų, patiria dispersiją: sąveikaudamos su tarpžvaigždine ir tarpgalaktine medžiaga, žemo dažnio radijo bangos atsilieka nuo aukšto dažnio, todėl žybsnis visada prasideda nuo aukštesnio dažnio ir žemėja.
Išmatavę laiko intervalą nuo aukšto iki žemo dažnio žybsnio, galime įvertinti ir kokį medžiagos kiekį kirto radijo spinduliai pakeliui Žemės link. Jei žinome atstumą iki galaktikos, kurioje žybsnis kilo, galime įvertinti vidutinį tarpgalaktinės medžiagos tankį jos kryptimi. O dabar greitieji radijo žybsniai panaudoti pakeliui pasitaikiusios galaktikos tarpžvaigždinės medžiagos tankiui įvertinti.
Atradimas padarytas bandant naują radijo žybsniams stebėti skirtą sistemą „Apertif Radio Transient System“. Sistema susideda iš radijo teleskopo ir programinės įrangos, kuri leidžia automatiškai labai tiksliai identifikuoti žybsnio kryptį bei tikėtinas kilmės galaktikas. Bandymai atlikti dar 2019 metais; per penkias stebėjimų savaites aptikti penki žybsniai ir gana gerai nustatyta visų padėtis. Trys jų nutiko netoli vienas kito dangaus skliaute; atlėkdami jie kirto kaimyninių Andromedos ir Trikampio galaktikų halus.
Žinodami šių žybsnių dispersiją, mokslininkai gali įvertinti maksimalų įmanomą plazmos tankį Trikampio ir Andromedos galaktikų apylinkėse. Šis pasirodė esąs nelabai didelis – stulpelio tankis negali viršyti maždaug 1,5 milijardo trilijonų dalelių į kvadratinį centimetrą. Nors pats skaičius nesuvokiamai milžiniškas, išskirsčius daleles per daugiau nei dešimtį kiloparsekų, kiek judėjimo kryptimi tęsiasi halas, vidutinis erdvinis tankis tesiekia 0,05 dalelės į kubinį centimetrą – keliasdešimt kartų mažiau, nei tarpžvaigždinėje terpėje Saulės apylinkėse.
Ir tai tik viršutinė riba, nes dalį dispersijos sukelia tarpgalaktinė medžiaga toli nuo šių galaktikų. Aptikus daugiau žybsnių šiame regione, būtų galima įvertinti ne tik aplinkgalaktinės medžiagos tankį, bet ir jos geometrinį pasiskirstymą – išsiaiškinti galaktikų halų formą, jas jungiančių medžiagos tiltų savybes.
Žinodami teleskopo aprėpiamą dangaus plotą, mokslininkai įvertino ir tikėtiną bendrą greitųjų radijo žybsnių dažnį: 300-1500 žybsnių visame danguje kasdien, arba po 12-60 per valandą. Tokios sistemos, kaip čia pristatoma, leis fiksuoti nemažą dalį šių žybsnių ir taip gerokai praplėsti supratimą tiek apie juos, tiek apie tarpžvaigždinę ir tarpgalaktinę terpę.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Astronomy & Astrophysics“.
