Sustoti negalima komunikuoti: kur dėti kablelį? Arba „Kodėl negyvensime taip, kaip anksčiau?“

Vos prieš mėnesį ar du kalbėjome apie dirbtinio intelekto amžių, komunikacijos įgūdžių, kurie taps kertiniais bei technologijas, kurios keis komunikaciją, svarbą. Dar daugiau, didžiąją pastarojo dešimtmečio dalį praleidome norėdami rasti sprendimus, kurie leistų tobulinti ar atvertų naujas galimybes nuotoliniam darbui. Mes kūrėme tokias vizijas ir koncepcijas, kaip „išmanieji miestai“, „išmanioji visuomenė“, „išmanusis išsilavinimas“ ar „išmanusis darbas“.

Pastaraisiais metais kalbėjome apie skaitmenizaciją 4.0, pramonę ir kokybę 4.0 bei aptarėme dirbtinio intelekto poveikį ateities darbo rinkai. Visos šios diskusijos gana greitai nublanko prieš „Covid-19“ pandemiją. Tai, kas vyksta šiandien, yra turbūt pats tikriausias ir reikšmingiausias „Darbo ateities“ socialinis eksperimentas. Tai, ko nei vienas mūsų negalėjo įsivaizduoti, nutiko mažiau nei per pusmetį.

Informacija krizės akivaizdoje

„Covid-19“ įnešė sumaištį, sąstingį, netikrumą ir pateikė daug klausimų, kuriuos kiekvienas asmeniškai galime užduoti sau. Gyvename post-tiesos visuomenėje, kurioje subjektyvi nuomonė ir nepatikrinti teiginiai konkuruoja su naujausiais mokslo duomenimis ir biomedicinos mokslų faktais, darydami savo įtaką masėms.

Informacijos srautas šiandien mus pasiekia įvairiais informaciniais ir socialinių tinklų kanalais. Netgi ankstyvaisiais 2003 m. SARS protrūkio Kinijoje etapais žmonės keitėsi informacija apie protrūkį naudodamiesi paprastais teksto pranešimais. Nepaisant vyriausybės pastangų nesidalinti informacija apie ligos protrūkį, informacija apie „netipinę pneumoniją“ buvo platinama.

Įrodymų poreikis pagrįstiems argumentams sumažėja, tuo pačiu susilpnėja socialinė atsakomybė, kaip ir kodėl žmonės turėtų būti atsakingi už tai, ką jie sako. Visuomenės akivaizdoje mokslininkai ir kiti ekspertai praranda socialinį teisėtumą ir autoritetą, nes tai, ką jie sako, nebėra vertinama. Iškilus sudėtingoms ekstremalioms situacijoms, valstybės pareigūnai imasi priešlaikinių pranešimų, užuot kruopščiai rengdami pareiškimus, kad būtų užtikrintas tikslumas ir išvengta klaidingo aiškinimo.

Kita vertus, reaguoti reikia nedelsiant, tad šiek tiek paradoksalu, tačiau šis kruopštus požiūris taip pat gali padėti susidaryti informacijos vakuumui, kurį gandai ir melagingos naujienos greitai užpildo. O skaitmeniniame amžiuje laikas, reikalingas informacijai analizuoti, įvertinti ir perduoti, negali konkuruoti su žaibišku dezinformacijos plitimo greičiu socialinės žiniasklaidos platformose, kuriose kiekvienas dalyvis tampa ir turinio kūrėju.

Pokyčių pandemija

Vis dažniau pasigirsta nuomonė, jog jau nebegyvensime taip, kaip anksčiau. Tikrai ne, bet ar neturėtumėme žinios suprasti taip, kad tik nuo kiekvieno mūsų priklauso, ar gyvensime geriau nei iki šiol. „Geriau“ gali skambėti abejotinai, bet geriau vien jau todėl, kad mums atsiveria galimybės daug ką iš naujo įvertinti.

Ši pandemija kiekvieną verčia apmąstyti kasdien kylančius egzistencinius klausimus, o taip pat vidinį visuomenės apsivalymą ir pabudimą. Tie, kurie sekdami Frydricho Nyčės Zaratustros filosofija „numarino“ Dievą, ima justi gydančią maldos galią, bažnyčia kviečia jungtis bendrai maldai iš namų, arkivyskupai ragina nežiūrėti į virusą kaip į Dievo bausmę, bet žvelgti į šią situaciją, kaip į naują galimybę.

To paties Nyčės „kūno vadovėlio“ ir amžinos jaunystės kulto puoselėtojai suprato, kad fizinis kūnas sensta ir senatvė neišvengiama, o senoliai pasijuto saugomais ir reikalingais, gerosios iniciatyvos pasirūpinti pragariškomis sąlygomis dirbančiais medicinos darbuotojais ar gyvenančiais paribiuose tapo užkrečiamos ir visame pasaulyje plinta sparčiau nei „Covid-19“.

Vaikai, atsakomybė ir rūpestis vaikų išsilavinimu buvo grąžinti šeimai, tėvai ėmė jausti pagarbą ir dėkingumą mokytojams už jų staiga neįkainojamu tapusį darbą, valstybių sienos ir vėl tapo aiškios, o pilietybė – svarbesnė nei bet kada, tautų išrinktieji priversti laikyti pasitikėjimo egzaminus. Galiausiai, realūs skaitmenizacijos 4.0 (angl. digitalization 4.0) procesai buvo pradėti įgyvendinti anksčiau nei planuota – jau pirmosiomis karantino savaitėmis.

Kuriama nauja ateitis darbui?

Kaip ir bet kuri krizė, koronaviruso iššūkis organizacijų vadovams jau dabar suteikia galimybę plėtoti pasitikėjimu grįstą kultūrą. Esame beprecedenčio įvykio liudininkai, kai didelė žmonių grupė visame pasaulyje tuo pačiu metu pradeda dirbti nuotoliniu būdu. Permainos įvyko per kelias dienas, tam neprireikė nei kelių mėnesių ar metų.

Nuotolinis darbas taps strateginiu prioritetu. Jau dabar akivaizdu, jog kai kuriuos darbus darbuotojai dirbdami namuose susikurtose darbo vietose atlieka geriau nei dirbdami įstaigose. Taigi, efektyvumas netgi padidėjo. Organizacijos jau šiandien supranta, kad jos gali daug efektyviau panaudoti technologijas, kad gali dirbti ir veikti nuotoliniu būdu. Mes jau suprantame, kad veiklos efektyvumo užtikrinimui mums reikia mažiau fizinių susitikimų, nei manėme. Vadinasi, technologijų nereikia bijoti, jos gali užtikrinti geresnę darbo kokybę.

Tiesa, nuotolinio darbo klausimai yra susiję su komandinio darbo pradžia ir tai, kad darbas be blaškymosi šiuo metu yra labai sudėtingas, ypač kai turime konkuruoti dėl ramios darbo vietos namuose su partneriais ir vaikais. Nuotolinis darbas turi savo specifiką, tad galvoti reikėtų ne tik apie įrankius, kurie atvers galimybes bendrauti nuotoliniu būdu. Kadangi per trumpą laiką neįmanoma visko padaryti, yra keli dalykai, į kuriuos organizacijos gali sutelkti dėmesį.

Dirbant nuotoliniu būdu labai svarbu bendrauti ne tik sinchroniškai, bet ir asinchroniškai. Jau stebime perėjimą nuo statiškų organizacinių struktūrų prie dinamiškų komandos formų. Tačiau šis modelis gerai veikia tik psichologinio saugumo sąlygomis, kai vadovai aiškiai supranta, kad kiekvienas komandos narys yra laukiamas, kad kiekvienas komandos narys gali siūlyti idėjas, išreikšti susirūpinimą ar netgi aptarti ir blogas naujienas. Koronavirusas gali reikšti galimybę, jei kompetentingai ir etiškai orientuosimės į savo žmones ir išgirsime jų poreikius, paskatinsime pasitikėjimą, komandinį darbą ir atsparumą.

Pandemijai nuslopus užuot abejoję: „Ar yra priežastis tai daryti internetu?“ klausime: „Ar yra svarių priežasčių tai daryti asmeniškai susitinkant?“. Įdomu tai, kad įgūdžiai, kuriuos aš įvardijau kaip svarbius darbo rinkos ateičiai (komunikacijos (angl. communication), pokyčių valdymo (angl. change management) ir gebėjimo dirbti komandoje (angl. teaming), yra būtent tie įgūdžiai, kurie mums šiandien padės įveikti krizę.

Galų gale, bus perprastas internetinio bendravimo paradoksas: didesnis atstumas atvers daugiau galimybių naujiems ryšiams ir saugumui, nes bendraudami su žmonėmis, kurie yra fiziškai toli imsime jaustis saugiau.

Laukia ir daugiau ryžto reikalaujantys pokyčiai

Dar daugiau, panašu, kad „Covid-19“ pakeis mūsų biurų, butų, ligoninių, mokyklų ir vyriausybės pastatų formatą. Pandemijai nuslūgus nerimas dėl šios ir kitų užkrečiamųjų ligų plitimo gali išblėsti, tačiau per ateinančius dešimtmečius panašaus pobūdžio protrūkių tikriausiai bus daugiau. Tai reiškia, kad galime tikėtis, kad pasikeis ir mūsų fizinės struktūros.

Pagalvokime apie šiandieninio oro uosto ir teismo rūmų saugumo patikrinimus ir tai, kaip jie kito: pastaraisiais mėnesiais buvo tikrinama ne tik kokius ginklus galime turėti, bet ir tai, kokias infekcijas galime „gabentis“ drauge. Daugelis iš mūsų ir anksčiau buvo patyrę sveikatos patikrinimą Azijos oro uostuose, kai mums matavo temperatūrą, tikrino mūsų pasus ir vakcinavimo istoriją bei uždavinėjo klausimus. Tai gali tapti nuolatiniu įėjimo į biurų pastatus, mokyklas ir tranzito centrus procesu.

Keisis ne tik pastatai, bet ir viešosios erdvės. Mes esame patalpų karta, mat 90 procentų laiko praleidžiame viduje. Kiekvienas tapome šio reiškinio liudininkais. Kiekvienas patiriame karantino siunčiamus išbandymus likti namuose. Taigi, grįžę prie įprastinio gyvenimo jau žinosime, kad oro kokybė patalpose, ypač susijusi su grynu oru ir filtravimu, daro tiesioginį poveikį sveikų žmonių produktyvumui ir padeda užkirsti kelią plisti ligoms.

Ryškėjant kontūrams, kaip keisis mūsų darbo ateitis, daugelis šiandien įgyjamų kompetencijų skatins sėkmingą asmeninį augimą. Kadangi šis karantino laikotarpis suteiks mums šiek tiek laiko, investuokime į studijas ir mokymąsi, ypač tobulindami tas kompetencijas, kurios nėra tvirtos. Bet svarbiausia – skirkime laiko kritiniam mąstymui bei sugebėjimui greitai atgauti jėgas.

Loreta Huber yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė, „Komunikacijos ir informacijos valdymo technologijų“ studijų programos vadovė