Apie skaitmeninį stilių ir namus

Techninės įrangos naujovės upėmis liejasi kasdien. Pastaruosius kelis metus jų aprašymuose vis dažniau šmėžuoja žodžiai „stilingas“, „dailus“ ar „originalaus dizaino“.

Nieko naujo nepasakysiu – taip, panašu, kad technologijos, bent jau kiek jos liečia mus, galutinius vartotojus, iš tiesų pajudėjo gražėjimo ir dailumo kryptimi. Tą nesunku pastebėti visur, pradedant mobiliais telefonais, konkuruojančiais tarpusavyje formų originalumu, baigiant standžiaisiais diskais (ne tik išoriniais, ir vidiniais, prisiminkime „Raptor X“). Atrodytų, viskas aišku ir mąstyti nėra apie ką, tačiau būtent apie ryškią orientaciją į stilių ir dizainą norėčiau šįsyk pasidalinti mintimis.

2005–2007 metai IT pasaulyje – patogumo era?

Įdomu tai, kad „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ žodį „stilius“ apibūdina kaip „tam tikro laiko, vietos, krypties ir kt. meno savitumą“ (1 reikšmė). Taigi, stilius nėra kažkokia viena kryptis, tarkime, monolitinio dizaino telefonai (tokie kaip „LG Chocolate“). Tai žodis, apibūdinantis laikmečiui būdingus bruožus. Mūsų atveju – technologiniams dalykėliams šiuo metu būdingus dalykus.

Vadinasi, iš esmės neteisinga kokį šaunų nešiojamąjį kompiuterį ar MP3 grotuvą vadinti stilingu. Jie tiesiog priklauso kokiam nors stiliui, bet nėra stilingas pats savaime. Vargu ar kas nors bandė skirstyti IT šiuo aspektu, tad pabandykime mes.

IT, kaip ir kasdieniame gyvenime, turbūt niekuomet neišnyks klasikinis stilius. Tai solidūs lygus korpusai, metų tėkmei atsparus dizainas. Geru pavyzdžiu čia galėtų būti IBM nešiojamieji kompiuteriai. Kaip ir visur, klasikinio stiliaus ir jį mėgdžiojantys daiktai IT sektoriuje nepigūs. Suprantama kodėl – jie orientuoti į tuos, kas nelabai gali leisti sau išsiskirti, turi formuoti konkretu įvaizdį – verslininkus, kitus rimtus žmones. Na, ir, žinoma, į visus klasikiniam dizainui prijaučiančius.

Geru kitos srities, modernizmo, pavyzdžiu kompiuterių pasaulyje galėtų būti išoriniai „LaCie“ standieji diskai. Tą įrodyti nesunku, pakanka paminėti jų išvaizdą kūrusių dizainerių pavardes. Netradicinės spalvos ir formos, tekstūros. Tikra modernizmo era.

Yra ir technokratų. Jie užuot vaikęsi išimtinai formos ir vaizdo aktyviai derina tai su techninėmis savybėmis. Įspūdingos vaizdo plokštės, standieji diskai su langeliais ir panašūs niekučiai, kurie ne tik dailūs, bet ir funkcionalūs. Funkcinės savybės neslepiamos, jos išryškinamos. Gal ir nieko...

Galbūt technologijų stilių yra ir daugiau. Nežinau. Veikiausiai – taip. Nenoriu visko sisteminti, tiesiog pažiūrėti į IT kiek kitu kampu. Ne kalbant apie gigahercus ir gigabaitus, o apie vaizdą.

Grįžtant prie stiliaus kaip tokio apibrėžimo kyla klausimas – koks gi yra tas XX a. pabaigos – XXI a. pradžios IT įrenginukų stilius. Apie rimtą techniką šįsyk gal kalbėti neverta. Pakaks elektroninių įrenginių – „iPodų“, nešiojamųjų kompiuterių ir skaitmeninių fotoaparatų.

Aš asmeniškai matau kelis charakteringus bruožus. Patogumas naudoti tapo toks svarbus, kad vardan jo einama į dizaino kompromisus. Rezultatas keistas, bet jei produktas vykęs, jis nušluoja visus laurus. Pažvelkim vien į „iPod“ – po galais, juk pusė viso grotuvo užima didžiulė valdymo sistema su žymiuoju ratuku. Bet ji patogi, tad užuot priekaištavę mielai naudojamės ir žavimės. Geriau pagalvojus tą patį lengva pastebėti ir kitose srityse.

Ar tai reiškia, kad pastaruosius kelis metus patogumas tapo prioritetu numeris vienas ir visiškai išstūmė kitus dalykus? Galbūt. Visiškai neišstūmė, bet kultiniais tampa tik patogūs daiktai. Kiek ne į temą, bet pažiūrėkime į „Sony alpha A100“ skaitmeninį fotoaparatą. Žymus vardas, solidus dizainas, kvapą gniaužiančios reklamos, bet... mes perkam D400 ir 80D. Nes mums reikia patogumo, o šiuo aspektu „Canon“ ir „Nikon“ gaminiai, bent jau mano manymu, A100 gerokai lenkia.

Gal kažkas ir toliau renkasi pagal kitus prioritetus, bet patogumas naudoti su nežymia techninių parametrų pagalba visgi nušlavė kitus kriterijus iš mūsų prioritetų sąrašo. Ko klausiame pirkdami MP3 grotuvą – ar domimės diktofono funkcijos savybėmis, ar tuo, kaip perjungti darbo režimus? Žinoma, kiekvienam savo, bet darbo režimų perjungimas veikiausiai laimi. Nes mes ieškom patogumo.

Skaitmeninis stilius, namai ir gyvenimo būdas

JAV žiniasklaidos ruporai kalba apie skaitmeninius namus, skaitmeninį gyvenimo būdą ir stilių. Kalbėti, žinoma, gerai, bet mums Lietuvoje tai kažin ar aktualu. HD kanalų mes neturime, didelės įstrižainės televizorių irgi. Pripažinkime – jau vien turėti padorų kompiuterį pas mus yra pakankamai gerai. Ne todėl, kad prastai gyvename, o todėl, kad daugiau mums ir nereikia, bent jau šiuo metu. Jei norėtume nesunkiai susikurtume skaitmeninius namus, bet... kam tai.

Nesunku prijungti šaldytuvą ir skrudintuvą prie kompiuterio ir valdyti žaliuzes sėdint darbe (beje, šis sprendimas, lyginant su dabartinėmis nekilnojamo turto kainomis tikrai nebrangus). Bet mes to nedarom. Pabandyti atsakyti į klausimą „kodėl“ turbūt būtų atskiros pamastymų rašliavos tema. Gal mums tiesiog patinka patiems pažiūrėti, ko gi trūksta šaldytuve ar sutemos užtraukti užuolaidas. Juk mes konservatoriai, paskutiniai pagoniai Europoje.

Štai ir po viso skaitmeninio gyvenimo būdo. Sakau, kad jo mums dabar tiesiog nereikia. Jūs, skaitantys šias eilutes, žinoma, galite su tuo nesutikti ir ginčytis. O aš pasikartosiu – mes norime kompiuterio, nešiojamo kompiuterio ir didelio televizoriaus, bet skaitmeninių namų – kol kas ne. Jei nesutinkate, galime atlikti eksperimentą – užsuksime į kurią nors mokyklą ir paklausime, kaip jos auklėtiniai įsivaizduoja tobulus namus. Lažinuosi, kad juos kaip IT oazę pavaizduos mažiau nei dešimtadalis apklaustųjų, tuo tarpu židinį paminės kas antras.

Paskutinės mintys

Štai ir gavome du rezultatus. Šio kalendorinio laikmečio IT pasaulio žaislams būdingas didelis patogumas, vardan kurio aukojama daug kas. Be to, skaitmeninių namų mes nenorim, jų mums nereikia, na o visokios skambios frazės kaip „skaitmeninis gyvenimo būdas“ ar „skaitmeninis stilius“ mūsų neveža. Bent jau taip manau aš, pasiginčykim...