Europa intensyviai žengia link atsinaujinančių energijos šaltinių: kokiame kelyje yra Lietuva?

Ekologiško miesto viziją plėtojantis Utrechtas užsimojo sujungti individualias saulės jėgaines į bendrą tinklą, iš kurio energijos semtųsi bei jos pertekliumi dalintųsi pavėžėjimo ir susisiekimo paslaugų teikėjai. Miestas siekia sukurti ekologišką atsvarą beveik šimtui tūkstančių Utrechte naudojamų nuosavų iškastiniu kuru varomų automobilių, rašoma pranešime spaudai.

Europos Sąjunga valstybėms narėms yra numačiusi įsipareigojimus ateityje pakeisti savo energetinius šaltinius atsinaujinančiais ištekliais. Kai kurios valstybės jau dabar gali pasigirti puikiais rezultatais. Pavyzdžiui, viena ekologiškiausių valstybių Europoje – Nyderlandai, iki 2030 metų planuoja visiškai atsisakyti tradicinės energetikos ir naudoti tik vėjo, saulės bei kitokius atsinaujinančius išteklius. Nemažiau ambicingų tikslų turi ir šios šalies savivaldybės, tarp jų – Utrechto miestas.

Šiuo metu Utrechte kuriamas didžiulis projektas, kuriuo siekiama didinti saulės energijos naudojimą namų ūkiuose bei įmonėse. Numatoma, kad visas miestas bus sujungtas į vieną tinklą, kuriame veikiantys subjektai galės tarpusavyje dalintis jų namuose pagaminama energija. Įdomu ir tai, kad prie šio tinklo planuojama prijungti automobilių nuomos kompaniją, veikiančią panašiu principu kaip „CityBee“ Lietuvoje. Projekto unikalumas pasižymi tuo, kad automobiliai galės ne tik pasikrauti, bet ir atiduoti energijos gyvenamiesiems namams.

Norima tokių automobilių tinklą išplėsti iki 25 000 elektromobilių, taip sukuriant atsvarą nuosaviems automobiliams, kurių dabar mieste naudojama apytiksliai 100 000. Idėjos sumanytojai tikisi, kad tai paskatins Utrechto gyventojus atsisakyti privačių neekonomiškų ir neekologiškų automobilių.

Augant dalijimosi ekonomikos galimybėms ir potencialui, planuojama, kad miestiečiai nuosavo automobilio vairą rinksis tik itin retais ir išskirtiniais atvejais. Mieste (ir visame regione) greta jau minėtosios automobilių dalijimosi paslaugos, taip pat vystoma ir daugybė kitų transporto infrastruktūrų – dviračiai, traukiniai bei elektriniai autobusai. Be to, automobilių judėjimas daug kur ribojamas, siekiant ne tik išlaikyti miesto ekologiškumą, bet ir suteikti užtektinai vietos viešosioms erdvėms.

„Utrechto miesto sėkmę lemia ekologiško vystymosi krypties tęstinumas ir savivaldybės bei įvairių ministerijų bendradarbiavimas, kuriant ilgalaikes miesto plėtros vizijas. Šalia to, gyvybiškai svarbus ir pačių miestiečių bei verslo indėlis. Jų dalyvavimas procese leidžia didinti egzistuojančių inovacijų žinomumą bei padeda geriau atliepti gyventojų poreikius ir problemas kuriant naujas idėjas“, – sako Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas Tautvydas Pipiras.

O kokia situacija Lietuvos savivaldybėse? Ar sugebėtume sekti šiuo pavyzdžiu bei tapti nepriklausomais nuo baigtinių energijos šaltinių ir inovatyvių sprendimų pagalba harmoningai gyventi su gamta?

„Roma nebuvo pastatyta per dieną“, tad nuo kažko pradėti turėtume jau šiandien. Gaila, tačiau ilgalaikėms ekologiško miesto plėtros vizijoms tiek savivaldos, tiek nacionalinių rinkimų programose dėmesio skiriama nėra arba jo skiriama nepakankamai. Net ekologiškiausiomis save tituluojančios savivaldybės dažnu atveju apsiriboja naujų dviračių takų nutiesimu ar rūšiavimo konteinerių plėtra daugiabučių kvartaluose. Tai, kas turėtų būti suvokiama kaip būtinieji ir savaime suprantami sprendimai ekologiškesnei kasdienybei, mūsų krašte dažnai pristatomi kaip išskirtiniai nuopelnai vieniems ar kitiems savivaldos šeimininkams.

Dar prieš kelerius metus Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius, įgyvendindamas ne vieną ekologinį projektą, tikėjosi, kad Kaunas iki 2016 m. taps Europos žaliąja sostine (Europos Komisijos vykdoma iniciatyva). Praėjus trejiems metams ne tik Kaunas, bet ir joks kitas Lietuvos miestas nepriartėjo prie šio tikslo.

Tačiau potencialo gyventi ekologiškiau mūsų šalyje yra. Štai Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ numatoma, kad kuriant sumanią ekonomiką aplinkai turi būti skiriamas pakankamas dėmesys. Turime ne tik plėtoti technologijas, kurios darytų kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai ir užtikrintų darnų, išteklius tausojantį augimą bei energetinę nepriklausomybę, bet ir keisti kasdienius vartojimo įpročius. Daugkartinio naudojimo medžiaginiai maišeliai, gertuvės, bambukiniai šiaudeliai, kietieji šampūnai, vaškinės maisto drobelės, tai tik keletas produktų, kurie gali prisidėti prie ekologiškesnio rytojaus. O galbūt turėtumėme paskatinti mūsų verslą atsakingiau gaminti ir teikti paslaugas?

Lietuvoje per metus sunaudojama 40 mln. vienkartinių kavos puodelių, iš kurių tik apie 1 proc. yra perdirbami. Panašu, kad šis skaičius mūsų didžiųjų kavinių tinklų nešokiruoja, tad būtina imtis priemonių ne tik bendruomenės ar savivaldybės, bet ir nacionaliniu lygiu. Tai tik keletas pavyzdžių „žalesniam“ gyvenimui mieste, tačiau norint sukurti Utrechtą savo kaimynystėje, turime didinti kiekvieno gyventojo informuotumą ir iš esmės formuoti naujos kartos požiūrį į aplinką.

Lietuvos inovacijų centras priklauso tarptautiniam konsorciumui SUPER (angl. Supporting eco – innovations towards international markets), kuris siekia identifikuoti skirtingų šalių paramos priemonių, skirtų į aplinkosauginius spendimus orientuotoms mažo ir vidutinio verslo įmonėms, trūkumus. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujant valdžios, verslo ir mokslo atstovams siekiama vystyti, tobulinti ir taikyti tokią regioninę politiką, kuri skatintų tarptautinę MVĮ kuriamų ekologiškai tvarių inovacijų ir aplinkai draugiškų produktų komercializaciją bei užtikrinti efektyvesnius paramos mechanizmus, kurie sudarytų palankesnes sąlygas aplinkai draugiškų produktų eksporto ir verslo įmonių konkurencingumui augti. Konsorciumas sudarytas pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo programą „Interreg Europe“ ir yra finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.