Dešimtojoje konferencijoje „Login“, dalyvavo ir Neilas Harbissonas – britų kilmės, Katalonijoje augęs šiuolaikinis menininkas, kiborgų srities aktyvistas. Čia ne pokštas – šio žmogaus kaukolėje yra įmontuota antena, leidžianti suvokti spalvas, taip pat nepatenkančius į žmogaus regos aprėptį infraraudonuosius ir ultravioletinius spindulius. Kam to prireikė? Dešimtojoje konferencijoje „Login“, dalyvavo ir Neilas Harbissonas – britų kilmės, Katalonijoje augęs šiuolaikinis menininkas, kiborgų srities aktyvistas.
Čia ne pokštas – šio žmogaus kaukolėje yra įmontuota antena, leidžianti suvokti spalvas, taip pat nepatenkančius į žmogaus regos aprėptį infraraudonuosius ir ultravioletinius spindulius. Kam to prireikė? Pasirodo ši mintis kilo iš N. Harbissono noro suvokti spalvas. Jo pasaulis – kitoks nei mūsų, nes matomas juodai ir baltai: „Būdamas dar vaikas, suvokiau, kad negaliu matyti spalvų – matau tai, ką jūs matote juodai baltose senose nuotraukose“, – aiškino jis ir pridūrė, kad kiekvieną dieną jis girdėjo žodžius, kurie jam buvo visai bereikšmiai – mėlyna, žalia, geltona, rožinė.
Neil Harbisson / © DELFI (D.Pipo nuotr.)
„Skirtingos spalvos žemėlapyje priversdavo mane sutrikti, o mokydamasis vėliavų spalvas, suvokiau, kad yra maždaug trys vėliavos, kurios turi panašias arba identiškas spalvas. Akių ar plaukų spalvos apibūdinimas man nieko nereikšdavo, nes aš matydavau tik tai, kad žmogus turi plaukus, kad jis turi akis ir tai, kad jis apsirengęs“, – tvirtino N. Harbissonas.
Ir nors negalėdamas skirti spalvų, jis jautėsi socialiai atskirtas, daug geriau matė naktį ir galėdavo lengviau įsiminti formas nei kiti žmonės. Nenorėdamas prarasti šių savybių, jis pradėjo ilgą iki dabar trunkantį eksperimentą su savimi. Jo rezultatas – ant N. Harbissono galvos styranti antena, kurios atsiradimas ir priežiūra pareikalavo labai daug pastangų. Rūpesčių su ja pakanka ir dabar. N. Harbissonas tvirtino, kad, eidamas linksmintis, anteną jis visada bando apsaugoti po dirbtine oda aplinkinių dėmesys jam nėra malonus. Jis prisipažino, kad girtos merginos ypač įsidrąsina ir bando pačiupti jo anteną, patikrinti, ar ji tikra.
Gydytojai dengėsi etika
Pradžioje šis žmogus-kiborgas pasirūpino, kad būtų sukurta programinė įranga, leidžianti matomą spalvą paversti garsu. Jo eksperimento pradžioje tokių spalvų buvo vos šešios, tačiau ilgainiui jų daugėjo ir dabar N. Harbissonas gali skirti apie 300. Kaip minėjo N. Harbissonas, tiek tonų išmokti jam prireikė bent kelerių metų. „Pradėjau rimtai svarstyti galimybę įterpti anteną į savo kaukolę, tačiau tada susidūriau su sunkumais, nes nė vienas gydytojas man nenorėjo padėti: jie tvirtino, kad gydytojai nekuria organų ir naujų jausmų, spalvų girdėjimas – nauja juslė, kuri yra netradicinė ir kurią sukurti yra neetiška“, – pasakojo jis.
Tačiau galiausiai gydytojas operacijai atsirado, ir N. Harbissono smegenys buvo susietos su antena. Po keleto mėnesių, keturios kaukolėje išgręžtos skylės sugijo, tuo pačiu įtvirtindamos anteną galvoje. „Manau, kad per visą šį laiką pasikeitė mano smegenys: jos ne tik priima garsus, vaizdus, bet ir pristato man unikalią niekam nebūdingą audiovizualinę patirtį“, – sakė N. Harbissonas.
Anteną implantavus į smegenis, pasirodė, kad vaikinas turės daug sunkumų keliaudamas. Jau technologijų ir inovacijų festivalio „Login 2016“ pristatymo pradžioje jis patvirtino, kad oro uostų darbuotojai nemėgsta technologijų, taigi jis, keliaudamas pro oro uosto patikros sistemas, visada patiria sunkumų.
„Tiesa, dabar tų sunkumų daug mažiau, mat 2004 m. atnaujindamas savo pasą iš Jungtinės Karalystės pareigūnų išsireikalavau, kad jie priimtų mano nuotrauką su antena. Dabar, keliaudamas pro patikros postus, visada galiu pasakyti, kad tai – neatsiejama mano kūno dalis, kad tai – ne koks elektroninis prietaisas“, – sakė N. Harbissonas. Beje, jo antena buvo pagaminta Švedijoje, taigi vaikinas mano turintis teisę gauti Švedijos pilietybę.
Antena pritaikoma ne tik spalvoms
N. Harbisson ateną naudoja ne tik norėdamas išgirsti spalvas bet ir kaip bendravimo priemonę. Jis gali priimti ir girdėti draugų skambučius, taip pat gauti iš jų nuotraukas: „Jei nuotrauką kažkas atsiunčia man miegant, tai jos susipina su mano sapnais. Vėliau, jau atsikėlęs, randu draugų siųstas nuotraukas ir suprantu, kas darė įtaką mano sapnams.“
Pirmajam kiborgu pripažintam žmogui, antena pasitarnauja ne tik kaip suvokimą praturtinantis organas, bet ir kaip įrankis, skirtas kurti meninėms instaliacijoms: visa tai, kas turi spalvas, man pasireiškia kaip muzikinis takelis.
„Muziką girdžiu visur: ar valgyčiau, ar būčiau namuose, ar eičiau gatvėje. Ir galiu pasakyti, kad valgydamas salotas, galvoju, kad tai yra labai triukšmingas – itin margas – patiekalas. Meno galerijoje klausausi Pikaso ar kitų tapytojų grojančių paveikslų. Net kiekvienas miestas dėl jame vyraujančios spalvos turi savo garso takelį. Bus labai įdomu išgirsti, ką pagros Vilnius per ateinančias kelias dienas“, – sakė N. Harbissonas.
Galima daryti ir kitaip: viename N. Harbissono projektų, vaikinas su virtuvės šefais kūrė garso portretus: kompozitorių muziką jie pavertė spalvotais pyragais, o tada N. Harbissonas juos sugrojo. Jis įsitikinęs, kad nuotaka gali vilkėti Mendelsono maršą, o žmonės – turėti savo garso takelius – unikalius garso portretus: „Nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų skambėti taip pat“, – sakė jis.
Jis pasakojo, kad galima netgi organizuoti žmonių koncertus. Tarkime, jis surengė viešą Monako princo Alberto II skambesio pristatymą ir pagrojo jo ekscelencijos veido spalvas. Monako princui jo garso takelis taip patiko, kad šiuo metu jis naudojamas kaip telefono melodija.
