Robotai ir mirtis. Daugiau klausimų nei atsakymų

Gyvename naujųjų technologijų aukso amžiaus saulėtekyje, tik menka dalimi menančiame kompiuterinių programų gimimą. Link populiariosios kultūros kompiuteriai žengė tik septyniasdešimtaisiais – aštuoniasdešimtaisiais, tačiau per kelis dešimtmečius spėjo integruotis į visuomenę ir tapti šiuolaikinio gyvenimo būdo dalimi, pakeitusia žmonių požiūrį bei prioritetus. Kompiuterinių sistemų tobulinimas bei plėtra taip pat lėmė autonominių mechanizmų kūrimo progresą – prasidėjo robotų projektavimo era. Šiandien modernūs robotai stebina pažangiomis technologijos, atskleidžiančiomis neįtikėtiną efektyvumą bei unikalias panaudojimo galimybes, kurios, beje, kasdien įgauna naujų aspektų. Akivaizdu, jog šis tūkstantmetis yra robotų technikos modernizmo aušra, kurios progresas ateityje, tikėtina, nustebins dar didesniu inovatyvumu.

Visgi nepaisant novatoriškų idėjų bei sumanaus mokslininkų darbo, net ir neįtikėtinais autonominiais sugebėjimais stebinantys robotai „reikalauja“ priežiūros, o pastaruoju metu didėjantis robotų savarankiškumas kelia vis daugiau etinių klausimų. Modernūs mechanizmai kuriami žmonių, už jų eksploataciją atsakingai individualūs asmenys ar robotus įsigijusios organizacijos, tačiau kas atsako už jų autonominius sprendimus bei jų pasekmes? Taip pat iškyla ir kiti aktualūs klausimai, kurių pagrindu tampa religiniai bei moraliniai įsitikinimai ir teisiniai aspektai.

Nūdienos visuomenei svarbią temą analizuoja portalo „Governmentfishbowl.com“ apžvalgininkas Alexas Hamiltonas. Skaitytojams pateikiami etiniai „scenarijai“ – pavydžiai, apimantys robotų technikos panaudojimą medicinoje, transporto srityje bei kariuomenėje.

Medicinos robotai

Pirmuoju pavyzdžiu straipsnio autorius įvardina žmogaus gyvybės išsaugojimą. JAV ne tokie ir reti atvejai, kai fundamentalių religinių pažiūrų besilaikantys ligoniai atsisako gydymo. Teisinė sistema jiems suteikia tokią laisvę. Pavyzdžiui, Jehovos liudytojai atsisako kraujo perpylimo. Kartais toks sprendimas baigiasi mirtimi. „Žmogus nori gyventi, robotas žino, kaip išgelbėti žmogų, tačiau Amerikos teisinė sistema neranda pusiausvyros tarp racionalių medicinos žinių ir religinio subjektyvumo. Kas gauna pirmenybę?“, – rašo A. Hamiltonas, klausdamas, ar žmogus turi mirti, kad nebūtų pažeisti įstatymai? Ar robotas privalo išlikti ištikimas teisinei sistemai ar žmogaus asmeniniams įsitikinimas? O kas, jeigu robotas sulaužytų taisykles ir išgelbėtų žmogų?

Kas atsakytų už jo nepaklusnumą?

Autorius analizuoja religijos faktorių. Tačiau pažangių autonominių sistemų, puoselėjančių religines vertybes, idėja neatrodo racionali net ir teoriniu požiūriu. Paciento „laisvės apribojimas“, t. y. roboto tapimas autoritetu roboto bei žmogaus santykiuose, taip pat yra neišspręsta ateities problema. Visuomenei vis dar trūksta pasitikėjimo robotų technika, taigi autonominėms medicinos sistemoms atliekant darbą, numanoma, gali iškilti įvairių nesusipratimų. Pavyzdžiui, robotui siūlant gydymo būdą, asmuo gali jį ignoruoti tik todėl, jog sprendimą priėmė „mechanizmas“. Ką tokioje situacijoje turėtų daryti robotas? Prievarta tęsti veiklą ir gelbėti pacientą, ar leisti žmogui priimti subjektyvų sprendimą, turėsiantį įtakos jo sveikatai ar net gyvybei?

Autonominiai automobiliai ir karinė robotika

Etinis klausimas, susijęs su autonominių automobiliu eksploatacija, apima sprendimo priėmimą avarinės situacijos metu. Ką turėtų daryti autonominė transporto priemonė, jei grėstų susidūrimas su kliūtimi? Ar mašinai vertėtų atlikti staigų manevrą ir išlėkti už kelio ribų, galbūt rizikuojant vežamais keleiviais, o gal nepaisyti kitose transporto priemonėse esančių asmenų arba pėsčiųjų? Kaip vertėtų pasirinkti „auką“, kad būtų padaryta menkiausia žala? O gal tiesiog autonominis automobilis turėtų leisti vairuotojui priimti sprendimą, nedarydamas staigių manevrų? Beje, pastaruoju atveju, tragiškos nelaimės aplinkybės, numanoma, būtų išvengtos.

Kariuomenėje naudojami robotai taip pat susiduria su ateities etikos klausimais. Vienas iš pateikiamų pavyzdžių – ką turėtų daryti robotas, jei į jį nusitaikytų maža mergaitė, kuri arba nesuvokia ką daro, arba yra priversta griebtis ginklo? Ar robotas turėtų pašalinti grėsmę? O gal pasiryžti susinaikinimui, kad būtų išsaugota jauna gyvybė? Kitas pavyzdys – robotų programavimas naikinti. Ar taikinių eliminavimas turėtų būti pagrįstas techniniu šaltakraujiškumu, ar žmogiškomis emocijomis?

Kas priims sprendimus?

Autoriaus teigimu, filosofai bei etikos žinovai turėtų dalyvauti įstatymų pataisų priėmimuose dėl autonominių sistemų, kadangi autonominiai robotai nėra tik elementari technika. Akivaizdu, kad, kol kas, vyraujančios subjektyvios nuomonės yra prieštaringos viena kitai, tačiau labai tikėtina, jog ateityje šie etiniai klausimai bus pagrįsti aiškiais įstatymais, apibendrinančiais pasekmes. Lieka tikėtis, kad laikui bėgant autonominės mašinos, bei kiti savarankiškai mąstantys robotai, sugebės suprasti, jog net ir viena gyvybė yra neįkainojama, nepaisant „objektyviausio“ sprendimo įgyvendinimo.