Apie atominių elektrinių saugumą, atliekų saugojimą bei cunamius Drūkšių ežere

Nors dar nepraėjo nei metai nuo tragiškų Fukušimos įvykių, dar jaučiami daugiau nei prieš du dešimtmečius įvykusios Černobylio katastrofos pasekmės, Visagino AE šalininkai atominę energiją pristato kaip saugią ir netgi švarią. Tačiau kaip yra iš tikrųjų, ar tikrai „taikusis atomas“ toks jau taikus, o cunamis Drūkšių ežere yra vienintelė galima grėsmė?

Ar atominės elektrinės tikrai yra saugios?

Teoriškai – atominės elektrinės yra saugios. Statistiškai vertinant – avarijų ir incidentų atominėse elektrinėse tiesiog neturėtų būti. Tačiau vis dėl to nuo pirmojo rimto incidento 1952 metais Chalk River atominėje elektrinėje iš viso iki šių metų vien oficialiai buvo užregistruoti 33 rimti incidentai arba avarijos. Taigi – tai, kas teoriškai neturėtų įvykti, praktikoje kažkodėl nutinka.

Tai – kiek tai rimta, parodo tas faktas, kad nei viena Pasaulio draudimo kompanija nesiima apdrausti atominės elektrinės nuo visos galimos avarijos tokioje elektrinėje padarytos žalos. Pagrindinė priežastis – kodėl atominių elektrinių veikla nėra apdraudžiama pilna galimos žalos apimtimi – mokant tokias draudimo įmokas ir jas pridėjus prie elektros gamybos kaštų – atominių elektrinių pagaminta elektra drastiškai pabrangtų.

Taigi – iš esmės atominė energetika visame Pasaulyje yra subsidijuojama valstybių, kuriose veikia atominės elektrinės, vyriausybių, prisiimančių atsakomybę už visą galimos avarijos žalą.

Atominės elektrinės propaguotojai, nepriimdami Fukušimos avarijos, kaip perspėjimo Pasauliui, pamokančiu tonu rimtai aiškina, kad didesnių žemės drebėjimų Lietuvoje nebūna, kaip ir nebūna cunamių Drūkšių ežere. Tai labai ironiška, bet visai neįtikinama.

Avarijos Fukušimos elektrinėje atvejis parodė, ne tai, kad reikia saugotis cunamių. Avarija akivaizdžiai parodė kad net trumpą laiką nekontroliuojama atominė elektrinė gali sukelti itin pavojingus incidentus. Todėl net technologiškai tobula atominė elektrinė negali būti visiškai saugia.

Skirtingose valstybėse yra skirtingi vyraujantys rizikos veiksniai, labiausiai įtakojantys atominės elektrinės pavojingumą. Jei Japonijoje tai galėtų būti seisminiai pavojai, tai pavyzdžiui teroristinių aktų pavojingumu Lietuva, kaip NATO šalis, smarkiai lenktų Japoniją. Nepanašu, kad situacija Pasaulyje artimiausius dešimtmečius taptų ramesne, terorizmas įgauna vis baisesnius mastus ir tampa įvairesniu.

JAV tik po 2001 rugsėjo 11 dienos terorizmo aktų buvo susirūpinta kaip apsaugoti atomines elektrines nuo teroristinių aviacinių atakų. Deja, terorizmas apima kur kas daugiau pavojų, nei vien tik bandymai nukreipti pagrobtus lėktuvus į neapsaugotas atomines elektrines. Fukušima puikiai parodė – reikia tik palikti neilgam nekontroliuojamą atominį reaktorių ir procesai gali tapti nesustabdomais.

„Žmogiškasis faktorius“ per paskutinius dešimtmečius tapo kur kas daugiau apimančia sąvoka, nei ji buvo suprantama 1986 metais, kai dėl „žmogiškojo faktoriaus“ įvyko didžiausia katastrofa atominės energetikos istorijoje Černobylyje.

Vengiant „žmogiškojo faktoriaus“ įtakos atomines elektrinės saugumui, vis daugiau pasitikima automatine procesų kontrole, kuri vėl gi, kaip ir kiekviena elektronika pagrįsta sistema, yra neatspari galimiems itin stipriems magnetinių laukų suaktyvėjimams, sąlygojamiems galimų galingų Saulės plazmos pliūpsnių.

Yra ir eilė kitų rizikos faktorių.

Atominės energetikos gerbėjai, aiškinantys apie cunamio galimybes Lietuvos ežeruose turėtų kažkaip paaiškinti – ar vokiečiai, atsisakydami atominės energetikos, tikisi cunamių elektrinių reaktorius aušinančiuose Vokietijos upėse?

Vokietija atsisako savo atominių elektrinių eksploatacijos, nors jiems tas sprendimas reiškia, kad faktiškai jie „į nuostolį“ nurašo visas jau padarytas investicijas į atomines elektrines. Tačiau su tokiais nuostoliais Vokietija susitaiko vardan savo piliečių ir ateinančių kartų saugumo. Vokiečiams toks nuostolis vardan tokio tikslo nepasirodė pernelyg didelis.

Lietuva gi tą patį galėtų pasiekti be jokių nuostolių – tiesiog sustojus, kol nevėlu investuoti į atominę energetiką. Bet kuriuo atveju anksčiau Lietuvai jos piliečių saugumas taps tokiu pačiu svarbiu, kaip ir Vokietijai jos piliečių. Bet jei ta požiūrio į piliečius metamorfozė vyks lėčiau, nei atominės elektrinės statyba Lietuvoje, galų gale mes už atominės energetikos atsisakymą sumokėsime tiek pat, kiek ir Vokietija.

Juk nei vienas atominės energetikos gerbėjas neplanuoja, kad besilydantį reaktorių gesinti bus siunčiami jo vaikai…

Ar atominėse elektrinėse pagaminama elektra tikrai yra ekologiška?

Žmonės įpratę manyti, kad atominė energija yra švari ir kad klimato kaitos atžvilgiu atominė energetika yra esminis žingsnis mažinant CO₂ emisijas. Tačiau, daugelis iš mūsų nesusimąsto, kiek energijos yra pareikalaujama užtikrinti, kad atominė elektrinė veiktų. Jei mes vertintume pilną atominės elektrinės darbo ciklą, apimant ir sąnaudas kurui gauti, mes pamatytume, kad atominė energetika yra viena iš labiausiai teršiančių elektros energijos gavybos rūšių. Visų pirma, tai kalnakasybos procesas, kada uranas yra išgaunamas, smulkinamas, sodrinamas, gabenamas į elektrines.

Tai pačios elektrinės statyba, kuri gali trukti ne vieną dešimtmetį, taip pat, kaip ir jos uždarymas. Tai ir branduolinių neperdirbamų atliekų saugojimas tūkstantmečiais giluminėse šachtose (jei tokios šalyje yra). Beje, radioaktyvių branduolinių atliekų, kiekvienais metais, eksploatuojant Atominę elektrinę, kaupiasi vidutiniškai iki 3000 tonų papildomai.

Mes jau nekalbame apie tai, kad kasmet pasaulyje iškastinio urano atsargos senka. Jau dabar kasyklose JAV yra išgaunama prastos kokybės rūda, kurioje Urano oksidas sudaro mažiau jei 0,02 %. Tai iš esmės padidina kuro gavimo sąnaudas ir atitinkamai energijos suvartojimą.

Grupės mokslininkų atlikta raidos ciklo analizė parodė, kad palyginus su saulės, vandens ir vėjo elektros gamybos technologijomis, kur 1 kwh elektros pagaminti susidaro 10^-40 g CO₂ emisijų, atominėje energetikoje 1kWh elektros pagaminti, apimant visą ciklą, susidaro nuo 90 iki 140 g CO₂ emisijų.

Įvertinant visą tai akivaizdu, kad atominė energetika nemažina šiltnamio dujų emisijų ir tai nėra atsakas kovai su klimato kaita.

Kita klaidingai susiformavusi nuomonė liečia žmogų tiesiogiai. Manoma, kad saugiai eksploatuojama atominė elektrinė yra „švari“ ir neteršia aplinkos radioaktyviomis medžiagomis. Iš tiesų, branduoliniai reaktoriai, veikdami 40–60 metų, pastoviai į orą ir į vandenį išskiria didelius kiekius mažo radioaktyvumo lygio izotopų. Tai technogeniniai radionuklidai Cs, Sr, Co, Mn, Fe ir kiti. Kai kurie iš jų trumpaamžiai, skyla palyginti greitai, kitų skilimo pusperiodis siekia 100–300 metų, tuo tarpu Cs (Cezio) skilimo pusperiodis, priklausomai nuo radionuklido atmainos, gali siekti iki 50 000 metų.

Tai lakūs junginiai, kurie patenka į orą per elektrinės kaminus kartu su inertinėmis dujomis, o taip pat koroziniai radionuklidai, kurie patenka į aplinką per drenažo sistemą, ar su aušinamuoju vandeniu į didelį aušinimo vandens telkinį (mūsų atveju, į Drūkšių ežerą). Jie kaupiasi vandenyje, dirvožemyje, per maisto grandines radionuklidų koncentracija nuolat kyla žuvyse ir naminiuose gyvuliuose, kurie minta augaliniu maistu, o per juos patenka ir kaupiasi žmogaus organizme. Manoma, kad didžiausią žalą minėti radionuklidai gali atnešti žmonėms, gyvenantiems netoli atominės elektrinės ir nuolat sąveikaujančiais su supančia gamtine aplinka. Ir didžiausias tikėtinas pavojus – genetinės mutacijos, leukemija.

Probleminė technologija negali būti ekologiška ir dėl aukšto rizikos laipsnio, kada visame pasaulyje, kaip pvz. Jungtinėse valstijose, Japonijoje (dar iki Fukušimos), Prancūzijoje ir kt. nuolat girdime faktus apie techninius nesklandumus ir technologinio režimo pažeidimus, ko pasėkoje įvyksta radioaktyvių medžiagų nuotėkis, kuris paprastai įvardinamas, kaip nežymus ir neturintis žalos žmonių sveikatai.

O kas gali pasakyti, kad žalos žmonių sveikatai nebuvo ir nėra, jei mes kalbame apie radionuklidų savybę kauptis ekosistemoje, tame tarpe ir žmogaus organizme, jei mes kalbame apie ilgalaikį radionuklidų poveikį.

Ir nėra čia daug optimizmo žmonėms, gyvenantiems toliau nuo taršos židinio. Per kiek laiko radioaktyvios medžiagos pasiektų Vilnių ar Kauną, jei Drūkšių ežeras ir baseinas būtų užteršti technogeninės avarijos pasėkoje? O jei tai būtų išmetimai į atmosferą? Ar tai atsispindi numatomos statyti Visagino atominės elektrinės Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje?

Ar atominės elektrinės radioaktyvių atliekų laidojimo laikinas sprendimas pakankamas?

Mes kartais apsimetam, kad nieko nevyksta. Ir kartais mums sekasi.

Mes norime statyti naują atominę elektrinę, kai tuo tarpu, tūkstančiai tonų radioaktyvių atliekų Lietuvoje jau šiandien nėra kur dėti. Mes nekalbame, kiek kainuos laidojimas ir kad tai kainuos milžiniškas lėšas, mes sakome, kad šiandien pavojingų branduolinių atliekų nėra kur dėti iš principo.

Pasaulis nėra išsprendęs problemos, ką daryti su branduolinėmis atliekomis. Šalys, kuriose veikia dešimtys atominių elektrinių, šiandien sunerimusios, ką daryti toliau? Laikinos branduolinių atliekų saugyklos perpildytos, radiacijos nutekėjimo pavojus kyla kiekvieną dieną, sprendimo dėl saugaus laidojimo nėra.

Šalys skaičiuoja atominių elektrinių uždarymo kaštus ir jie milžiniški. Jungtinės Karalystės vertinimais, – visų jos dabar veikiančių atominių elektrinių uždarymo, demontavimo ir branduolinių atliekų sutvarkymo kaštai siektų iki 100 milijardų Anglijos svarų, JAV – 33 milijardai Amerikos dolerių vien uždarymas.

Visos nuo Ignalinos AE eksploatavimo pradžios susidariusios radioaktyviosios atliekos šiuo metu saugomos elektrinėje įrengtose saugyklose. Tai laikinas sprendimas. Radioaktyviųjų atliekų saugykla – tvarkymo įrenginys, kuriame atliekos tik laikinai izoliuojamos.

Šiuo metu Lietuvoje įrengtos laikinos branduolinio kuro saugyklos, kurios jau šiandien užima plotą, viršijantį penkis hektarus, kurios jau yra užpildytos ir kurių įrengimas Lietuvai jau kainavo dešimtis milijonų litų. 60 000 m³ mažai radioaktyvių, 100 000 m³ mažai ir vidutiniškai radioaktyvių, 2500 t panaudoto branduolinio kuro ir 10 000 m³ kitų ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų, – tiek, kaip skelbia Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA) ir Ignalinos AE, susidarė po elektrinės eksploatavimo nutraukimo.

Ilgaamžės radioaktyviosios atliekos – tai atliekos, savo sudėtyje turinčios radionuklidų, kurių pusėjimo trukmė ilgesnė nei 30 metų (235U, 238U, 226Ra, 239Pu, 63Ni, 14C, 36Cl, 129I…).

Ilgaamžės radioaktyviosios atliekos išlieka pavojingos šimtus tūkstančių metų! Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros pateiktas grafikas vaizduoja, kaip lėtai mažėja panaudoto branduolinio kuro kenksmingumas. Tik apytikriai po 500 tūkst. metų panaudotas kuras radiotoksiškumu prilygs natūraliam uranui.

Mes norime statyti atominę elektrinę, kai Europos šalys karštligiškai ieško išeities dėl giluminių šachtų statybos branduolinėms atliekoms saugoti ir siūlo jas statyti vienoje kurioje, ar bent keliose šalyse, tam, kad nors kažkiek sumažinti numatomas didžiules investicijas. Tuo tarpu, britų spauda skelbia, kad greičiausiai tokia vieta gali būti rasta Rytų Europoje. Gal Lietuvoje, kuri iš dabar diskusijose dėl kapinyno dalyvaujančių šalių turi daugiausia branduolinio kuro atliekų ir rengiasi statytis dar vieną atominę?…

Mokslininkai sutaria, kad vienintelis priimtinas ir saugus šio tipo atliekų laidojimas yra žemės gelmėse, 500–1000 m gylyje, įrengiant daugiabarjerę atliekų apsaugos sistemą, kurią sudaro panaudoto kuro kasetės apvalkalas, konteineris, specialus vandens nepraleidžiantis molis (bentonitas) ir natūrali uoliena.

Tuo tarpu, ES Tarybos direktyva dėl panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo (COM(2010)0618 – C7-0387/2010 – 2010/0306(NLE)) reikalauja griežtinti sąlygas.

Iš Tarybos direktyvos:

(27) Radioaktyviąsias atliekas, įskaitant atliekoms priskiriamą panaudotą branduolinį kurą, būtina tinkamai apdoroti, surinkti ir atskirti nuo žmonių ir gyvenamosios aplinkos ilgam laikotarpiui. Atsižvelgiant į radioaktyviųjų atliekų specifinį pobūdį (į tai, kad jose yra radionuklidų), būtina imtis žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės keliamo pavojaus priemonių, įskaitant laidojimą atitinkamuose įrenginiuose, kaip galutinį radioaktyviųjų atliekų tvarkymo etapą.

Radioaktyviųjų atliekų saugojimas, įskaitant ilgalaikį saugojimą, yra ne laidojimo alternatyva, o laikinas sprendimas.

(29) Atsižvelgiant į 30 metų mokslinių tyrimų rezultatus, giliojo geologinio laidojimo tinkamumas buvo įrodytas moksliniu lygmeniu ir kad jis yra saugus ir ekonomiškas pasirinkimas galutiniu didelio radioaktyvumo atliekų tvarkymo etapu.

(29a) Atsižvelgiant į radioaktyviųjų atliekų laidojimo taikant pakeitimo būdą ar kitas jų radioaktyvumo mažinimo ir pusėjimo priemones tyrimus, reikėtų atsižvelgti ir į ilgesnio laikotarpio radioaktyviųjų atliekų negrįžtamą saugojimą giliuose geologiniuose kloduose (3000–5000 metrų gylio).

Taigi, kol mes branduolines atliekas didžiuliais kiekiais (visas, per visą Ignalinos atominės elektrinės laikotarpį susikaupusias branduolines atliekas) laikome laikinose paviršinio saugojimo aikštelėse, kol mūsų mokslininkai kartu su geologais, remdamiesi teoriniais skaičiavimais vertina galimybes gręžtis, kaip jie vadina, į žemės gelmes, ES Tarybos direktyva apibrėžia naujus saugos reikalavimus, kurių mes tur būt nepajėgūs įgyvendinti nei inžinierine prasme, nei techniškai, nei tuo labiau finansiškai.

Mes norime statyti naują atominę elektrinę ir kaupti naujus didžiulius pavojingų branduolinių atliekų kiekius, neturėdami jokios galimybės sutvarkyti senųjų ir tuo keliame realų ilgalaikį pavojų visiems šalies gyventojams.

Kai kurių Lietuvos politikų viešai teikiamas argumentas, kad per tą laiką, kol radioaktyvios atliekos gulės laikinojoje saugykloje, „turėtų“ būti sugalvotas būdas, kaip jas saugoti šimtus tūkstančių metų, skamba švelniai tariant – neatsakingai. Gimti prasiskolinusiam, gyventi pavojuje, turėti neišsprendžiamas problemas.

Ar būtent to nusipelnė mūsų ateities kartos?

Ar Visagino atominės elektrinės planavimas Lietuvai padėtų išvengti kitų atominių elektrinių statybos greta Lietuvos sienų?

Yra daug diplomatinių būdų, kurie leistų išvengti branduolinių objektų statybos kitose šalyse, greta valstybės sienų. Tačiau tas faktas, kad Lietuva pati planuoja statyti atominę elektrinę 2,5 km nuo kitos valstybės sienos, neleidžia Lietuvai pasinaudoti visu galimu diplomatiniu arsenalu. Būtent dėl šios aplinkybės Lietuvai sunku tikėtis Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių institucijų paramos šiuo klausimu.

Tas faktas, kad Visagine atominė elektrinė buvo pastatyta dar sovietiniais laikais, kai sprendimas statyti atominę elektrinę būtent šioje vietoje, nepriklausė nuo Lietuvos žmonių valios, yra daugiau psichologinio, bet ne teisinio pobūdžio. Naują atominę elektrinę Lietuvos vyriausybė planuoja statyti dabar ir būtent toje vietoje. Tai kad mes labiau tikime japoniškų technologijų patikimumu, nei rusiškų technologijų patikimumu – irgi tik mūsų nuomonė, kurios teisiškai niekaip negalima panaudoti.

Atsisakius planų Lietuvoje statyti atominę elektrinę, tikrai nepaskatintume greičiau statyti atomines elektrines Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje, nes nei viena šių elektrinių nėra statoma, siekiant aprūpinti elektra Baltijos šalių rinkas. Analogišką ženklą, kad mums importuojamos elektros nereikės, mes galėtume pilnai parodyti ir plėtojant elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

Atominės energetikos atsisakymas galėtų puikiai derėti su bendru trijų šalių susitarimu skelbti moratoriumą atominės energetikos vystymuisi regione ir bendradarbiauti, plėtojant atsinaujinančią energetiką Karaliaučiaus srityje (kur yra puikus vėjo energetikos potencialas) ir Baltarusijoje (kur yra puikus biomasės energetikos potencialas), kas ženkliai padidintų energetinį saugumą visame regione.