Rinkos audra ar išsikvėpę vėjai: kas nutiko pirmajam jūriniam vėjo parkui?

Pirmasis Lietuvos jūrinio vėjo parko projektas Baltijos jūroje turėjo būti vienas ambicingiausių energetikos žingsnių – simbolis, kad Lietuva rimtai žengia į žaliosios energetikos erą. Bet šiandien kalbame apie pabrangusį projektą, smukusią planuojamą grąžą ir labai realią riziką, kad iki 2030-ųjų parkas taip ir nebus pastatytas.

Po griežtų Valstybės kontrolės išvadų kyla paprastas, bet labai nemalonus klausimas: ar čia tik permainingi rinkos vėjai, ar giluminės valdymo ir kontrolės spragos?

Apie tai mintimis dalijasi advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris, energetikos teisės ir rinkų reguliavimo ekspertas, Vilniaus universiteto ES energetikos teisės dėstytojas Mindaugas Jablonskis.

Faktai kalba patys už save

Valstybės kontrolė konstatavo: projekto kaštai išaugo maždaug 27 proc., planuojama grąža sumažėjo apie 40 proc., o rizika, kad projektas iki 2030 m. nebus įgyvendintas, tik auga.

Greta skaičių – ir signalai valdymo lygmeniu. Pasikeitė „Ignitis Renewables“ vadovas: buvęs vadovas Thierry Aelensʼas, buvęs tiesiogiai atsakingas už projektą, netikėtai pasitraukė, tada kurį laiką konsultantu liko l. e. p. Gary Billsʼas. Vėliau paskirtas naujas vadovas Frankas Oomenas.

„Tai rodo, kad akcininkų lygmeniu situacija jau buvo įvertinta – tuometinis premjeras viešai pasakė, kad, valstybės valdomos „Ignitis grupės“ valdybai nesugebėjus priimti sprendimų dėl vadovybės pokyčių, ji gali būti pakeista. Vadovybė pasikeitė atsinaujinančios energetikos dalyje, bet likusi valdysena iš esmės išliko ta pati – galima sakyti, formaliai pamokos lyg ir „išmoktos“, bet ar tai išsprendžia gilumines priežastis?“ – retoriškai teiraujasi M. Jablonskis.

Audito komitetai turėjo saugoti tvarumą, bet ar saugojo?

Europos Sąjunga įpareigojo viešojo intereso įmones – tarp jų ir didžiąsias energetikos bendroves – ne tik teikti tvarumo (ESG) ataskaitas, bet ir turėti audito komitetus, kurie prižiūrėtų ne vien finansus, bet ir žaliųjų tikslų įgyvendinimą.

„Įstatymas numatė Audito komiteto pareigas, susijusias su tvarumu (atsinaujinančia energetika, žaliaisiais projektais): stebėti tvarumo atskaitomybės procesus, kuriuos bendrovė taiko rinkdama ir teikdama informaciją tvarumo klausimais pagal Europos tvarumo atskaitomybės standartus, taip pat teikti rekomendacijas ar pasiūlymus dėl procesų patikimumo, informuoti apie tvarumo atskaitomybės užtikrinimo rezultatus ir paaiškinti, kaip tvarumo atskaitomybės užtikrinimas prisidėjo prie informacijos tvarumo klausimais patikimumo ir koks buvo audito komiteto vaidmuo tai atliekant. Jūrinio vėjo parkas – stambus, kelių milijardų projektas – logiškai turėjo būti vienas iš esminių tokio komiteto dėmesio tvarumui taškų“, – aiškina M. Jablonskis.

Tačiau susidarė paradoksali situacija. Audito komitetas užsakė tarptautinės konsultacijų bendrovės analizę, „Wood Mackenzie“ pateikė vertinimą, kad „CuronianNord“ jūrinio vėjo projektui iki šiol išleista mažiau lėšų nei panašiuose tarptautiniuose projektuose.

„Suprantama kalba – tai ne komplimentas. Įsivaizduokite šeimą, kuri stato namą. Vyras grįžta ir sako: „Išleidau mažiau, nei planavome.“ Skamba gražiai, kol nepaklausi: ar mes taupome todėl, kad sustabdėme statybas, ar todėl, kad prisipirkome prastos kokybės medžiagų? Energetikoje irgi galioja paprasta taisyklė – jeigu išleidai mažiau, kai turėjai investuoti, dažniausiai tai reiškia ne efektyvumą, o uždelstą progresą ir būsimą pabrangimą“, – teigia ekspertas.

Priežastis elementari – infliacija. Kuo vėliau investuoji, tuo brangiau kainuoja medžiagos, darbai, paslaugos. Tad sutaupyti žaliųjų investicijų sąskaita trumpuoju laikotarpiu dažnai reiškia, kad ilguoju laikotarpiu mokėsi daugiau.

Kur dingo jūrinis parkas tvarumo ataskaitose?

Formalios tvarumo ataskaitos – pilnos gražių tikslų, nuotraukų iš sausumos vėjo parkų, paukščių ir kiškučių. Tačiau, anot M. Jablonskio, didžiausias žaliasis projektas – jūrinis parkas – tose ataskaitose paskęsta tarp eilučių.

„Jūrinis vėjo parkas yra įrašytas į įstatymus, Vyriausybės nutarimus, konkursų sąlygas. Bet kai atsiverti įmonės tvarumo ataskaitą, ten daug kalbama apie bendrus principus, ekosistemas, o konkretus projektas – beveik nematomas. Tai siunčia labai aiškią žinią: realios ambicijos jį pastatyti nebuvo pakankamai“, – sako jis.

Audito komitetas, jo nuomone, būtent čia turėjo užduoti nepatogius klausimus:

Kur procesas stringa? Kodėl neįsisavinamos investicijos? Kodėl projektas juda taip lėtai, jei tikslai – tokie ambicingi?

Vidaus auditas: šnipas, draugas ar „desantas“?

Dar vienas svarbus aspektas – vidaus audito skyrius. Jį dažnai painioja su audito komitetu, tačiau tai skirtingos grandys.

Audito komitetas – akcininkų „akys ir ausys“ stebėjimo ir priežiūros lygmeniu. Vidaus auditas – profesionalų komanda, kuri tikrina, ar įmonėje procesai veikia taip, kaip reikia.

Pasak M. Jablonskio, pasaulyje efektyviausias modelis, kai vidaus auditoriai veikia tarsi „desantas“: atskrenda, patikrina, išanalizuoja, parašo ataskaitą akcininkams ir išvyksta. Jie nėra kasdieniai kolegos prie kavos puodelio, jie – nepriklausomi vertintojai.

„Kai vidinis auditas tampa dar vienu „savu žmogumi“, kuris su visais kartu pietauja, kartu vaikšto koridoriais ir tarsi visus gerai pažįsta, jo funkcija iš esmės sumenksta. Jūriniam vėjo parkui reikėjo labai aiškaus, aštraus vidinio audito – kur, kada ir kodėl praradome laiką ir pinigus“, – pažymi jis.

Politika, „pupų skaičiavimas“ ir žaliųjų investuotojų logika

Jūrinių parkų tema Lietuvoje užstrigo ne tik dėl procedūrų, bet ir dėl politinės atmosferos. Projektą liečia jau trečia Vyriausybės kadencija, keitėsi energetikos ministrai, tačiau konkursų istorija taip ir nepasiekė stabilios finišo tiesiosios.

„Didelė dalis diskusijų sukasi vien apie tai, ar projektas atsipirks, kiek bus pelno, koks tikslus atsiperkamumo laikotarpis. Tai klasikinis „pupų skaičiavimo“ mentalitetas – skaičiuojame tik trumpalaikį finansinį rezultatą, nematydami platesnio paveikslo“, – sako M. Jablonskis.

Tuo tarpu didieji tarptautiniai žaidėjai dalį žaliųjų projektų vertina visai kitaip. Naftos, mažmeninės prekybos ar technologijų koncernams vėjo parkai – ne vien Excel lentelė su finasiniu atsipirkimu, bet ir reputacijos bei tvarumo portfelio klausimas. Jie neretai yra pasirengę mokėti daugiau, nei diktuotų plikas finansinis atsiperkamumas, nes taip įgyvendina savo ESG tikslus.

„Jei mes skaičiuojame tik pupas, o jie – reputaciją, ilgalaikį įvaizdį ir tvarumo rodiklius, mes paprasčiausiai pralošiame konkurencinėje kovoje dėl investicijų“, – konstatuoja jis.

Trys pamokos po brangios klaidos

M. Jablonskis siūlo į pirmojo jūrinio vėjo parko istoriją žiūrėti kaip į brangią, bet svarbią pamoką. Jo akimis, pagrindinės išvados būtų trys:

Tokio masto projektai negali vilktis per kelias kadencijas. Jei valstybė nusprendžia, kad jūrinis vėjas – strateginė kryptis, ji turi užtikrinti, kad konkursai, laimėtojas ir sprendimai būtų priimami per vieną politinį ciklą, o ne tampomi po kelias Vyriausybes.

Antra pamoka ta, kad audito komitetai turi dirbti kaip iš natų, o ne formaliai. Jie turi būti pirmieji, kurie kelia klausimus dėl neįgyvendinamų tikslų, vilkinamų investicijų ir rizikų, o ne užsakinėja ataskaitas tam, kad patvirtintų, jog „viskas gerai“. Vidaus auditas turi veikti kaip nepriklausomų profesionalų komanda, o ne kaip „dar vienas padalinys“.

Lietuvoje, anot eksperto, vis dar sunkiai matome žaliosios energetikos vertę plačiąja prasme. „Mums patogiau skaičiuoti, ar atsipirks, nei diskutuoti apie energetinę nepriklausomybę, saugumą ir ilgalaikę konkurencingą kainą. Kol žaliąją energetiką matysime tik kaip rizikingą investiciją, nebus politinio ir visuomeninio stuburo dideliems projektams“, – trečią pamoką įvardina M. Jablonskis.

Jūrinei vėjo energetikai reikia ne tik palankaus vėjo Baltijos jūroje. Jai reikia ir palankaus vėjo sprendimuose, teisėje, valdyme ir visuomenės požiūryje. Pirmasis jūrinio vėjo parkas Lietuvai jau tapo brangia pamoka. Klausimas – ar iš jos pasimokysime, ar tik dar kartą perskaičiuosime pupas.