Vairuoti nereikia, o automobilis pats susiranda parkavimo vietą – tokia bus ir Lietuvos transporto ateitis

Išmanusis miesto transportas – sąvoka, dažnai asocijuojama su autonominiais automobiliais, oro transportu bei dirbtiniu intelektu. Anksčiau tai buvo matoma tik filmuose arba mokslinės fantastikos knygose, tačiau gali būti, kad tokie kelionių metodai jau greitai taps prieinami miestų gyventojams. Ar gali būti, kad ateityje keliausime ne tik keliais, bet ir vandens, oro transportu, galbūt įveiksime ir transporto spūstis? Savo įžvalgomis apie ateities miestų transportą dalijosi ekspertai.

Ar ateityje keliausime autonominiais automobiliais?

Autonominės transporto priemonės jau išrieda į pasaulio miestų gatves. Autonominius autobusus šiuo metu išbando Korėjos sostinė Seulas, o Tokijuje šį balandį į kelius išriedės ir autonominiai taksi. Tokios transporto priemonės kol kas yra prižiūrimos žmogaus – vairuotojas gali bet kuriuo metu perimti kontrolę, tačiau didžiąją kelionės dalį transporto priemonė įveikia pati. Galbūt ateityje taip galėtume keliauti ir Lietuvos miestuose?

Įsivaizduokite: dabar 2050 metai, gatvėmis rieda autonominis viešasis transportas, kurio buvimo vietą įmanoma nustatyti be galo tiksliai. Kameros ir sensoriai nuolat seka aplinką. Užfiksavus pėsčiąjį, tokia transporto priemonė sustoja, o jei reikia, persirikiuoja į kitą eismo juostą. Paklaustas, ar taip atrodys ir Lietuvos miestų ateitis, Vilniaus Tech Transporto inžinerijos fakulteto docentas dr. Raimundas Junevičius neabejoja: „Tikrai taip. Autonominio transporto atsiradimas pakeis požiūrį į kelionės planavimą, transporto priemonių įsigijimą ir kitus dalykus. Apskritai autonominis transportas siejamas su eismo drausme ir saugumu keliuose. Tikėtina, kad judėsime lėčiau, bet saugiau, eismas bus labiau prognozuojamas, eismo tvarkaraščiai tikslesni.“

Su tuo sutinka ir SĮ JUDU atstovai, pabrėždami autonominio transporto privalumus: „Nėra poreikio turėti vairuotoją, dėl to keleivių pervežimo paslaugos būtų teikiamos greičiau ir patikimiau. Pigesnė taptų ir transporto eksploatacija. Autonominės transporto priemonės bus pritaikytos vežti daugiau keleivių, o tai padės sumažinti transporto priemonių skaičių keliuose ir padidins jų pralaidumą. Taip pat jos saugesnės už tradicines transporto priemones, nes tikimybė padaryti žmogišką klaidą tampa minimali.“

KTU docentas dr. Saulius Japertas mano, kad autonominių automobilių naudojimas taip pat įgalintų ir naujoves, kurios supaprastintų stovėjimo vietų automobiliams miestuose paiešką: „Dar viena naujovė, kuri jau pradedama įgyvendinti, – tai išmaniųjų automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas. Pagal šią išmaniųjų stovėjimo aikštelių koncepciją vairuotojui net nebus būtina tiesiogiai dalyvauti pačiame procese. Galima būtų net ir pafantazuoti, kad vairuotojas, atvykęs į paskirties vietą, išlipa iš automobilio, o automobilis pats susiranda, kur sustoti. Vėl prireikus automobilio, vairuotojas jį išsikviečia naudodamasis mobiliuoju telefonu.“

Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad autonominio transporto revoliucijos turbūt dar teks palūkėti. S. Japertas teigia, kad neverta tikėtis šio pokyčio Lietuvoje dar bent artimiausius 10 metų: „Šiandien kalbėdami apie autonominį transportą dažnai užmirštame tam tikrus momentus, be kurių, net ir turint tokius automobilius, mes negalėtume jų eksploatuoti. Tai klausimai, susiję su teise, etika ir net morale. Šioje srityje nesu nusiteikęs optimistiškai. Mano manymu, turėtų praeiti ne mažiau nei 25 metai, kad pasiektume bent 50 proc. autonominių automobilių parką nuo to momento, kai tokie automobiliai pasieks rinką. Galbūt viešasis transportas tokią dalį rinkos galėtų užimti ir greičiau, bet tai vis tiek nebūtų 10 metų. Mes, kaip valstybė, dar nesame pasiruošę tokio transporto eksploatavimui.“

Ekspertai taip pat neatmeta tikimybės, jog tradicinės transporto rūšys, pavyzdžiui, asmeninės transporto priemonės, išliks populiarios ir ateityje.

Kaip atrodys ateities miestų transportas?

Ekspertai sutaria, kad ateities miestų transportas bus paremtas šiuo metu vystomomis technologijomis, tokiomis kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, dirbtinis intelektas, autonominis transportas, virtuali ir papildyta realybė. Judėjimas ateities miestuose bus pritaikytas gyventojų poreikiams ir daug tvaresnis, o jam tinkamai vystyti reikės daugiau inžinierių.

S. Japertas įžvelgia kelias kryptis, kuriomis turėtų vystytis ateities miestų transportas: „Visų pirma, transportas vystysis transporto kaip paslaugos kryptis. Jau dabar kai kuriuose dideliuose miestuose vystomas vadinamasis judėjimo, kaip paslaugos (angl. Mobility as a Service – MaaS), konceptas. Lietuvoje tokių vystytojų pavyzdžiais galėtų būti „CityBee“, „Bolt“ ir panašios įmonės.

Antra kryptis – autonominis transportas. Žiūrint iš techninės pusės, jau dabar prielaidos vystytis tokiam transportui yra sukurtos, todėl tokio transporto, tiek viešojo, tiek asmeninio, pasirodymas masinėje gamyboje, yra tik santykinai trumpo laiko klausimas.

Trečia kryptis – žaliasis transportas. Tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos, tiek ir kitų šalių ir net miestų strateginiuose planuose yra nurodomos datos, iki kada planuojama pasiekti „nulinį užterštumą“. Kalbant apie žaliąjį transportą, reikia turėti omenyje, kad kalbame ne tik apie automobilius, bet ir dviračius, paspirtukus ir pan. Taip pat galime pasvajoti ir apie, atrodytų, gana tolimos perspektyvos transportą – judantį šaligatvį (angl. travelator).

Ketvirta kryptis, mano manymu, – tai platus bepiločių orlaivių naudojimas miesto sąlygomis. Šiuo metu vykdomas smulkių krovinių gabenimas turėtų peraugti ir į pavėžėjimo oru paslaugas. Šioje srityje pasiekimai jau dabar leistų pradėti teikti tokias paslaugas plačiu mastu.“

Transporto technologijos, vystomos šia kryptimi, paremtos ne vien technikos pažanga – R. Junevičius tikina, kad svarbus ateities miestų elementas yra ir duomenų mokslas: „Šiuo metu atlikti tyrimai rodo, kad dalijimasis informacija yra pranašesnis nei uždaros duomenų sistemos. Tačiau kol kas rinkoje vyrauja nenoras atverti savo sistemas. Tarkime, transporto srityje miestų savivaldybės pateikia informaciją apie eismo sąlygas, viešojo transporto tvarkaraščius. Šie duomenys įtraukiami į kitų rinkos dalyvių sistemas ir mes, kaip galutiniai vartotojai, turime informaciją apie eismą mieste savo išmaniuosiuose įrenginiuose. Panašių sprendimų užuomazgos apima tiekimo grandines, taksi ar pavėžėjimo paslaugas, ateityje šie sprendimai tobulės.“

Miestų tarša – išsprendžiama?

Svarbus aspektas ateities transporto vystytojams yra miestų tarša – naujiems transporto metodams įgalinti vis dažniau pasitelkiami alternatyvūs energijos šaltiniai. SĮ JUDU atstovai teigia, kad dažnu atveju transporto sukeliama tarša sudaro net 90 proc. visos taršos mieste. Tai tampa dideliu iššūkiu: „Europos Komisijos iškeltas tikslas, kad iki 2050 m. Europa taptų taršai neutraliu regionu, miestams yra labai ambicingas. Šiam tikslui pasiekti reikės ne tik taršų transportą pakeisti alternatyviais degalais varomu, bet ir keisti žmonių judėjimo įpročius, sudaryti žmonėms galimybes rinktis aplinkai draugiškus, darnius keliavimo būdus ir aiškiai suprasti jų naudą.“

KTU docentas dr. Rolandas Makaras pabrėžia: „Ateities miestų transportas turės būti saugus ir draugiškas aplinkai. Pagrindinis energijos šaltinis – elektra, gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių: saulės, vėjo, hidroenergija. Elektrinė įkrovimo stotelė bus neatsiejamas kiekvieno pastato atributas. Mažinant spūstis miestuose didelis dėmesys turėtų būti skiriamas viešajam transportui, išnaudojamos vandens ir oro transporto galimybės.“

R. Junevičius papildo šią mintį: „Šiuo metu transporto priemonės yra tranzite iš vieno energijos šaltinio į kitą. Panašu, kad ateityje turėsime vieną arba gal net kelias technologijas, kurios šiuo metu tik skinasi kelią į rinką. Tai elektriniai, hibridiniai ir vandeniliu varomi automobiliai. Kuri bus vyraujanti, sunku pasakyti. Greičiausias bus kelių technologijų derinys.“

Kokių iššūkių atneš transporto skaitmenizacija?

Įrengti ir išmaniai valdyti darniai judantį ateities miestą – nemenkas iššūkis. Pašnekovai pastebi, kad turėsime išspręsti dar daug klausimų, susijusių su ateities transporto saugumu, eismo organizavimu. R. Makaras pirmiausia atkreipia dėmesį į kibernetinį saugumą: „Jau dabar fiksuojame įvairias programišių atakas. Pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei neteisėtai būtų užvaldytas ar būtų virusu užkrėstas judantis autonominis automobilis, autobusas ar orlaivis.

Kita problema, susijusi su autonominiu transportu, yra mišrus srautas, kai eisme dalyvauja autonominės ir žmonių valdomos transporto priemonės. Dėl nenuspėjamų žmogaus veiksmų, geriausiu atveju, gali didėti autonominės transporto priemonės kelionės laikas, energijos sąnaudos, blogiausiu – nukentėti transporto sistemos sauga.“

S. Japertas taip pat atkreipia dėmesį į kelio remonto darbų organizavimą, statybas: „Galima numatyti, kad dirbtinis intelektas, realiu laiku gaunantis atitinkamą informaciją, leistų spręsti ir tokius iššūkius. Tačiau, mano manymu, laiku pateikiama informacija priklausys ir nuo žmogiškojo faktoriaus – valdininkų, darbo atlikimo organizatorių ir vykdytojų operatyvumo. Ir tai, ko gero, bus pats didžiausias iššūkis ateities mieste.

Šiandien, bent jau Lietuvoje, nė vienas miestas, mano manymu, nėra pasiruošęs iššūkiams, susijusiems su „žaliuoju“ transportu. Visa atsakomybė tenka tokio transporto savininkui: susirasti, kur įkrauti elektromobilį, kur atiduoti naudotus akumuliatorius. Elektros kainų politika taip pat neskatina tokio transporto plėtros.

Dar vienas iššūkis yra susijęs su bepiločiu oro transportu. Šiuo metu dar nesprendžiami (o gal net ir neapmąstomi) infrastruktūriniai iššūkiai, susiję su tokių orlaivių pakilimu, nusileidimu, judėjimu miesto sąlygomis. Šiuo metu egzistuojančios taisyklės visą atsakomybę perkelia tokio transporto operatoriui ar valdytojui. Bet jei jau kalbame apie išmanųjį transportą, tai žmogus šioje vietoje tampa „silpnąja grandimi“.

Efektyvus ateities transportas ir judėjimo organizavimas bei valdymas turėtų būti susiję su personalizacija – pritaikytas vienam žmogui. Šiuo atveju kyla klausimas dėl to asmens identifikavimo. Didelė dalis ekspertų mano, kad toks identifikavimas turi remtis biometriniais duomenimis. Bet kokias technologijas tam naudoti? Šis klausimas šiandien dar pakankamai atviras.“

Keičiantis transporto technologijoms, keisis ir visuomenė

Tobulėjant miestų technologijoms galime tikėtis, kad gyvenimas taps patogesnis. Tačiau, kaip ir su dažnu pokyčiu, galime tikėtis nevienareikšmiškos visuomenės reakcijos.

R. Makaras teigia: „Visuomenei prisitaikyti prie naujų technologijų reikia tam tikro laiko. Vieniems naujos technologijos kelia baimę, nepasitikėjimą, kiti trokšta kuo greičiau jas išbandyti. Dalis į naujas technologijas, pavyzdžiui, elektromobilius, žiūri kaip į madą, socialinės padėties visuomenėje išraišką, kiti – kaip į pigesnę alternatyvą, galimybę sumažinti išlaidas degalams. Tačiau kuo labiau naujos technologijos tampa prieinamos didesniam ratui, tuo jos tampa patrauklesnės, traukiančios ir suburiančios žmones. Jau dabar yra tam tikros elektromobilių mėgėjų bendruomenės, kuriose žmonės dalijasi patirtimi, padeda vienas kitam spręsti įvairias problemas. Atsiranda įvairių transporto priemonių dalijimosi platformų. Manau, naujos technologijos buria žmones, skatina bendruomeniškumą, dalijimąsi.“

Papildo ir S. Japertas: „Kadangi ateities transportas yra pakankamai glaudžiai susijęs su 5G ir aukštesnėmis technologijomis, personifikacija, jutiklių naudojimu, didelėmis duomenų bazėmis ir t. t., tikėtis, kad visi žmonės tai priims nesipriešindami, būtų naivu. Tam reikės ir laiko, ir pastangų (prisiminkime, kad ir luditų judėjimo D. Britanijoje sunykimui taip pat reikėjo laiko). Ir vis tiek tam tikra dalis bendruomenės liks nepatenkinta ir priešiška. Su tuo reikia susitaikyti ir tam ruoštis iš anksto.“