Aukšto lygio matematiką gali gliaudyti kaip riešutus, o palaistyti augalus kieme – praktiškai neįmanoma: ko trūksta robotams humanoidams?

Iš tranzistorių sukurtos smegenys ir dirbtinis intelektas – taip galima apibūdinti šiuolaikinius pažangius robotus. Kompiuteriai ir robotai keičia mus supantį pasaulį vis sparčiau ir efektyviau, dažnai netgi pakeisdami kai kurių profesijų darbuotojus žmones. Tačiau dirbtinis intelektas kelia didelę nuostabą ir galimas problemas ateityje.

Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.

Neapmokytas robotas – tarsi mažas neprižiūrimas vaikas, tik pradedantis susivokti aplinkoje. Griežtai neprižiūrimas dirbtinis intelektas, kaip ir mažas smalsus vaikas, gali susižaloti, išmokti atlikti ką nors blogo arba tapti nebepriimtinu visuomenėje. Išmaniems robotams skverbiantis į mūsų kasdienius gyvenimus, pradedant medicina ir baigiant kompiuterinių žaidimų meistrais, vis dažniau iškyla klausimas, kaip bus ateityje?

1940-aisiais metais žymusis rašytojas Aizekas Asimovas uždavė keletą svarbių klausimų: ar žmonės galės pasitikėti robotais? Kaip mes su jais bendrausime? Ar pasikeis žmogaus sąvoka, kai turėsime mašinas, kurios geriau už mus atliks įvairius darbus, o gal ir mąstys? Dar 2000-aisiais metais realistiškų ir protingų robotų idėja Lietuvoje tebuvo mokslinė fantastika. Tačiau praėjus vos 20-čiai metų, kiekvienas žmogus mintyse jau gali įsivaizduoti buką ir nerangią mašiną, kai jiems užduodamas klausimas: „kas yra arba kaip atrodo robotas?“. Galime rasti informacijos, kad atkeliauja vis pažangesni, gražesni ir spartesni robotai. Žmonių ir robotų sąveika tampa vis aktualesnė tema ne tik mokslo srityje, bet ir versle.

Šiais laikais iš protingų robotų tikimasi, kad jie ne tik bendraus kaip žmonės – kalba, gestais, išreikš savo emocijas ir atsižvelgs į žmogaus emocinę būklę, bet ir atrodys kaip mes. Japonų mokslininkas Masahiro Mori jau 1970-aisiais metais aprašė žmonių patiriamą „kraupumo slėnį“. Šiame straipsnyje jis patvirtino hipotezę, kad egzistuoja robotų išvaizdos sužmoginimo riba, sukelianti atmetimo reakciją. Kai robotas atrodo labai, bet nepakankamai panašus į žmogų, jis gąsdina. Tokį efektą sukeldavo kai kurie filmai su animuotais personažais, imituojančiais aktorius (pavyzdžiui, R. Zemeckio kompiuterinės animacijos filme „Poliarinis ekspresas“). Dauguma gali įsivaizduoti, kaip realiame gyvenime jaustųsi žmogus, sutikęs tikrą vaikščiojantį ir „gyvą“ zombį iš siaubo filmo. Norint išvengti tokių emocijų, robotai turės nesiskirti nuo žmonių savo išvaizda.

Ištobulėjus dirbtiniam intelektui ir robotams tapus padėjėjais namuose, daugelis mūsų norėtų juos panaudoti įvairiausiems pritaikymams: pradedant namų ruoša ir baigiant intelektualiais pokalbiais apie naujausią kino filmą. Tačiau šiuo metu netgi naujausi dirbtinio intelekto atradimai nepakankami, kad robotai taptų mūsų asistentais. Daug uždavinių, kurie yra pernelyg sudėtingi žmogui, lengvai išsprendžia dirbtinis intelektas. Tuo tarpu uždaviniai, kuriuos gali atlikti mažametis vaikas, beveik neįveikiami mašinai. Toks paradoksas dirbtinio intelekto srityje ir robotikoje yra vadinamas Moraveko paradoksu. Vienas iš jo pavyzdžių: aukšto lygio matematikos lygčių sprendimas dirbtiniam intelektui yra labai paprastas uždavinys, tačiau augalų palaistymas kieme – praktiškai neįkandama problema netgi robotams su pažangiausiu dirbtiniu intelektu.

Robotams integruojantis į visuomenę, jiems prireiks vis daugiau žmogiškųjų savybių. Šiuolaikiniai robotai net su geriausiais dirbtinio intelekto modeliais neturi vieno iš svarbiausių žmogiškųjų bruožų – smalsumo. Žmonės gyvena dinaminėje aplinkoje, kurioje tenka mokytis visą savo gyvenimą. Robotai yra mašinos, neturinčios emocijų, motyvacijos mokytis ir tobulėti. Robotai, kurie yra verčiami mokytis, gali pradėti mokytis bereikšmius dalykus. Pavyzdžiui, robotas gali būti pamišęs ir bandyti atspėti, kokio ūgio bus kitas sutiktas žmogus. Robotas, nusiridensiantis nuo laiptų tik tam, kad susirinktų naujos informacijos, bus niekam tikęs.

Kraupoka išvaizda, netobulas intelektas, parodoksalios situacijos – visa tai ir daugelis kitų neišvardintų problemų yra robotikos uždaviniai, kuriuos teks išpręsti, norint robotus išmokyti gyventi kartu su žmonėmis. Tik tai atlikę galėsime kartu žmogiškai nusijuokti ir išgerti kavos kartu su robotais už vieno stalo.

Daugiau apie tai sužinosite, apsilankę Lino Aidoko paskaitoje „Kokioje robotų ir žmonių visuomenėje gyvensime ateityje?“, kuri įvyks rugsėjo 13 d. 15 val. nuotoliniu būdu.