Kiniškos stebėjimo kameros – grėsmė nacionaliniam saugumui?

Gana dažnai, įvairiausiose platformose, tenka išgirsti diskusijas apie kiniškų produktų kokybę bei patikimumą. Kalbama, kad kiniškos prekės yra ne tik nekokybiškos, bet ir pažeidžiančios saugumo reikalavimus. Vienas iš tokių pavyzdžių – manymas, kad kai kurių Kinijos gamintojų stebėjimo kameros gali kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui, o duomenų rinkimas – pažeisti asmens teises.

Savo įžvalgomis apie kinišką produkciją dalijasi „Altas IT“ Produktų padalinio vadovas Vaidas Jucius, kuris pastebi, kad visų kiniškų gaminių nuvertinti nereikėtų, bet visgi, tokiose diskusijose yra nemaža dalis tiesos.

– Kaip užtikrinama, kad Vakarų Europoje pagamintose stebėjimo sistemose nebūtų tokių saugumo ir privatumo spragų, kokių pasitaiko Kinijos gamintojų produkcijoje?

– Europinių sistemų vienas pagrindinių prioritetų yra kibernetiškai patikimos vaizdo apsaugos sistemos kūrimas. Tuo metu, Kinijos gamintojai daug dėmesio skiria mažai produkcijos kainai. Būtent dėl šios ir kitų priežasčių kenčia produkto kokybė ir patikimumas. Tam, kad būtų užtikrintas saugumas, Europoje pagamintos vaizdo kameros yra testuojamos nepriklausomų institucijų, kuriose saugumas yra tikrinamas bandant įsilaužti į stebėjimo sistemą.

Patikimi gamintojai turi šių institucijų išduotus sertifikatus, įrodančius kamerų kokybę. Kai kurie gamintojai stengiasi, kad jų produkcija atitiktų ir Nacionalinės gynybos autorizavimo (NDAA) standartą, kuris mažina kibernetinių atakų riziką ir užtikrina, kad sukurto produkto komponentuose nebūtų kiniškos programinės įrangos.

Taip pat Vakarų Europoje pagamintose stebėjimo sistemose naudojami aukštesnės klasės komponentai, kiekvienas produktas yra individualiai testuojamas, praeina keletą skirtingų testų, o jo garantija gali siekti net 8 metus. To paties apie kinišką produkciją pasakyti nebūtų galima.

– Neretai žmonės prisibijo stebėjimo kamerų viešose erdvėse, nes bijo privatumo pažeidimų, sekimo. Kaip manote, kuo žmonėms naudinga būti stebimiems viešose vietose?

– Modernios stebėjimo sistemos leidžia operatoriams greičiau reaguoti į įvykius, rodydamos tik tų kamerų vaizdus, kurios užfiksavo incidentą. Įvairūs algoritmai atlieka situacijos stebėjimo funkciją, o vaizdo įrašai ar tiesioginė transliacija operatoriui pradedama rodyti tik tada, kai kameros užfiksuoja tam tikrus objektus ar įvykius: ginklus, konfliktines situacijas, eismo įvykius. Jeigu vaizdo kameros užfiksuoja privačias teritorijas, tai jos lengvai gali būti paslepiamos, taip išsaugant privatumą. Taigi, dėl „nepavargstančių“ algoritmų, kameros dirba nuolatos ir taip užtikriną saugumą viešosiose erdvėse.

– Kaip užtikrinti, kad žmonės būtų ramūs dėl tokių sistemų naudojimo, o užfiksuoti vaizdai nebūtų panaudoti netinkamais, piktybiniais tikslais?

– Europoje Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) užtikrina duomenų saugumą ir jų reguliavimą, tačiau problema yra ta, kad kituose pasaulio kraštuose šios taisyklės negalioja. Todėl ne europietiškų produktų naudojimas visuomet leidžia išlikti europietiškų standartų pažeidimų rizikai. Būtent todėl ir reiktų rinktis Europos Sąjungos, NATO šalių produkciją.

– Kuo moderniausios stebėjimo sistemos pranoksta prieš 10–20 m. dominavusias technologijas?

– Šiuolaikinės sistemos gali atlikti įvairiausių analizių operacijas: automobilių numerių atpažinimas, norint įvažiuoti į tam tikrą teritoriją, pakeitė nuotolinius pultelius; stebėjimo sistemos gali aptikti ir identifikuoti įvairių tipų objektus, tai palengvina saugumo tarnybų darbą. Pagaliau yra skaičiuojami žmonių srautai prekybos centruose, o gamybinės įmonės gali stebėti įrenginių nusidėvėjimą. Modernios stebėjimo sistemos atlieka žymiai daugiau funkcijų nei ankstesnės technologijos.

– Kas saugumo atžvilgiu stebėjimo kamerose yra svarbiau: optinės galimybės ar programinė įranga?

– Abi funkcijos viena kitą papildo ir yra reikalingos kokybiškai užtikrinti saugumą. Jei programinė įranga ir gali iš prastos vaizdo kokybės aptikti judesį, nuspręsti, koks tai objektas bei sukurti aliarmą, visgi toks vaizdas operatoriui neleistų objektyviai ir kokybiškai patikrinti detalių.

– Kokio lygio vaizdo stebėjimo kamerų reikia privatiems asmenims, mažoms ir vidutinėms įmonėms, didelėms korporacijoms bei viešoms erdvėms?

– Privatiems asmenims – geriausia yra tokia stebėjimo sistema, kuri aptinka iš anksto numatytą (užprogramuotą) judesį, bet nereaguoja į lietų, judančius medžius bei gyvūnus. Pavyzdžiui, stebėjimo sistema atpažįsta teritorijos savininko automobilio numerius ir automatiškai atidaro vartus. Įvairioms įmonėms svarbesni didesnio saugumo reikalavimai, prekių judėjimo stebėjimas, pagalba valdant įvairias sandėlio operacijas, kontroliuoti darbuotojų atpažinimo ir leidimų suteikimo užeiti į pastatą procesą. Viešosiose erdvėse saugumo lygis išauga kai yra stebimos statybų aikštelės ir jų prieigos, gatvės, muziejai, galerijos ir kiti, daugybę žmonių pritraukiantys objektai.

– Kokių vietų saugumą užtikrinti yra sunkiausia?

– Sunkiausia saugumą užtikrinti ten, kur vyksta didelis judėjimas ir yra be galo daug žmonių. Tokioje aplinkoje stebėjimo kameroms yra sudėtingiau pastebėti svarbias detales, todėl jos ne tik turi maksimaliai išnaudoti savo galimybes, bet ir privalo atitikti aukščiausio saugumo lygio reikalavimus.

– Į ką reikia labiausiai atkreipti dėmesį, norint garantuoti aukščiausią saugumo lygį?

– Pirmiausia, tai rekomenduojama atkreipti dėmesį į tai, kur buvo pagamintas vaizdo stebėjimo įrenginys. Patikimiausi yra Europos Sąjungos ir NATO šalių gamintojai, kurie produktų patvarumą bei atsparumą kibernetinėms atakoms gali pagrįsti įvairiais saugumą užtikrinančiais sertifikatais. Įvairiems strateginiams objektams bei įmonėms rekomenduotina atsižvelgti į Nacionalinio kibernetinio saugumo centro prie Krašto apsaugos ministerijos pastabas ir nacionalinio saugumo reikalavimus. Jei įranga nepatikima, kyla grėsmė ne tik vaizdo sistemoms, bet ir kitiems, organizacijos kaupiamiems, duomenims.