Unikalus, atimantis žadą, Šaltojo karo legenda. Bet kuris pasirinktas apibūdinimas – tinkamas „Kaspijos monstro“ įpėdiniui. Įspūdingas technikos šedevras šiomis dienomis atliko paskutinę savo kelionę gimtaisiais vandenimis.Unikalus, atimantis žadą, Šaltojo karo legenda. Bet kuris pasirinktas apibūdinimas – tinkamas „Kaspijos monstro“ įpėdiniui. Įspūdingas technikos šedevras šiomis dienomis atliko paskutinę savo kelionę gimtaisiais vandenimis.
Vienintelis baigtas Luna klasės laivas © igor113
Šeštasis praeito amžiaus dešimtmetis atsimenamas kaip vienas pavojingiausių laikotarpių. Konkuruojančios pasaulinės galybės, JAV ir TSRS, vos nestojo į branduolinį karą. Abipusis branduolinių ginklų atitraukimas iš trečiųjų šalių tik šiek tiek sumažino įtampą.
Įspūdingos pinigų sumos naujų karinių technologijų kūrimui po Karibų krizės tik padidėjo. Sovietai susižavėjo ekrano efektu į kurį sudėjo dideles viltis. Vos prieš kelis dešimtmečius atrastas neįprastas keliamosios galios padidėjimas, būnant tik šiek tiek virš kokio nors paviršiaus, tapo įvaldoma technologija. Vadovaujant Rostislavui Aleksejevui, žymiam povandeninių sparnų (hidrofoil) dizaineriui, buvo imtasi kurti neregėto dydžio bandomoji mašina. Prototipo, vakaruose gavusio „Kaspijos jūros monstro“ pravardę, sėkmingi bandymai įtikino sukurti naujo tipo karinę ginkluotę – Lun klasės (liet. Lingės (paukštis)) laivus.
Ambicingas Šaltojo karo superginklas pastatytas 1987 metais. Ekranoplanas galėjo patruliuoti, atlikti gelbėjimo, desanto permetimo funkcijas. Tikėtasi, kad bus nepaprastai efektyvus ginklas neutralizuosiantis amerikiečių lėktuvnešius.
Net patys greičiausi karo laivai vargiai peržengia 40 mazgų (74 km/h) greitį. Ekranoplanas, varomas 8 reaktyvinių variklių, be vargo galėjo išvystyti lėktuvams lengvai pasiekiamą 500 km/h greitį. Tik ne aukštai danguje, bet keli metrai virš vandens.
Itin nedidelis skridimo aukštis aparatą darė kone nematomu. Dėl laivų radarų padėties ir Žemės linkio milžinišku greičiu skriejantis aparatas galėjo būti pastebėtas likus mažiau nei 40 kilometrų iki taikinio. Ant nugaros buvo sumontuotos šešios priešlaivinių raketų „Moskit“ paleidimo sistemos.
Raketų veikimo atstumas tik kiek daugiau nei šimtas kilometrų, bet jos link taikinio galėjo skristi triskart už garsą didesniu greičiu. 4-10 metrų aukštyje skrendančių raketų aptikimo ir naikinimo kampas itin nepatogus.
Keleto ekroplanų išpuolis prieš lėktuvnešių grupę galėjo tapti mirtinu pavojumi. Gynybai sureaguoti iš nedidelio atstumo paleistas greitas raketas būtų buvusios vos kelios akimirkos. Vos 3 laivai per kelias sekundes galėjo paleisti net 18 nešėjų su 320 kg svorio kovine galvute galėjusia padaryti milžiniškos žalos net didžiausiems laivams.
Stagnacija, Černobylio elektrinės katastrofa, o vėliau sekęs Sąjungos subyrėjimas tapo šio brangaus ginklo eros pabaiga. Vakarų šalims nebereikėjo galvoti kokių kontra priemonių reikštų imtis prieš numatomą ekroplanų grėsme.
Vietoje planuotų 7 laivų (Rusija juos priskyrė šiai kategorijai) buvo pastatyti tik du. Vienintelis „MD-160“ pilnai baigtas ir įtrauktas į tarnybą 1989 metais. Galėjo nuskrieti 2000 kilometrų su 100 tonų svorio kroviniu.
Rusijos pajėgų nurašytas laivas-lėktuvas liko Kaspijsko uoste nuo pat 1990 metų kada nebeliko pinigų eksploatacijai. Dokuose palengva trūnijo iki šių metų liepos 31 dienos, kada buvo pajudintas paskutinei savo kelionei Kaspijos jūros vandenimis.
Kažkada buvęs itin greita transporto priemone, visą savo atsisveikinimo plaukimą pasitiko traukiamas buksyro iki gretimo Dagestano respublikos miesto Derbento. Šiemet jame pradėtas kurti naujas „Patriotų parkas“, skirtas supažindinti lankytojus su Rusijos kariniais pasiekimais. Lun klasės „MD-160“ ekroplanas taps pagrindiniu traukos objektu būsimiems lankytojams.
