Ateities karai: nepasislėps niekas

Naujos technologijos leidžia Rusijai ir Kinijai veiksmingai naikinti Jungtinių Valstijų bazes ir logistikos centrus – įskaitant ir esančius pačios šalies teritorijoje, perspėja „Foreign Policy“.

Praktiškai visą savo kaip valstybės gyvavimo laiką Jungtinės Valstijos galėjo sau leisti ypatingą prabangą kariauti savo karus iš saugaus atstumo. Daugiau nei du dešimtmečius kontinentinėse Jungtinėse Valstijose nevyko nė vienas didesnio masto tarptautinis mūšis, o ofšorinės teritorijos jokios rimtesnės atakos nepatyrė nuo tada, kai per Antrąjį pasaulinį karą Japonija bombardavo Perl Harborą. Pastaruosius du dešimtmečius net ir Jungtinių Valstijų bazės užsienio žemėje sulaukė vos kelių konvencinių karinių grėsmių.

Precedento neturintis imunitetas leido susiformuoti konkrečiam amerikietiškam karo metodui, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas didelio masto atakoms, rengiamoms iš netoliese esančių nepažeidžiamų ir geografiškai nenusijusių teritorijų. Per pastaruosius karus Afganistane, Irake, Libijoje ir Serbijoje Jungtinių Valstijų kariuomenė naudojosi saugiomis bazėmis ir logistikos tinklais, besidriekiančiais iš Jungtinių Valstijų širdies iki pat priešų sienų. Iš tų didžiulio ploto saugių erdvių amerikiečių pajėgos galėjo strategiškai išmintingai pasirinkti mūšius ir planuoti atakas. Tokia sumani strategija leido pasirūpinti, kad tokių tiesioginių karinių akistatų baigtis (ne padariniai) niekada nekeltų abejonių.

Ateities karuose naujos technologijos leis priešiškai nusiteikusioms didžiosioms galioms, tokioms kaip Kinija ir Rusija, rengti tikslias ir didelę žalą nešančias atakas prieš Jungtinių Valstijų karines bazes ir logistikos tinklus, net ir įskaitant Jungtinių Valstijų teritorijoje esančius. Pažanga oro erdvės srityje, robotikoje, dirbtinio intelekto sprendimuose, 3D spausdinime ir nanotechnologijose sudaro palankias sąlygas kurti ir gaminti naujos kartos raketas bei mirtį sėjančius dronus, kuriuos galima paleisti slapta, jie gali įveikti didžiulius atstumus ir taikiniui padaryti didelės žalos – ir viskas kainuoja mažiau nei žmogaus valdomi ginklai.

Pavyzdžiui, naujos hipergarsinės raketos iš kitų išsiskiria tiek greičiu, tiek balistinėms raketoms būdingu nuotoliu. Be to, jos ypatingai manevringos ir itin tikslios. Nepilotuojami orlaiviai ir povandeniai sprendimai taip pat jau geba pasiekti taikinį kitoje vandenyno pusėje. Vos vienas algoritmas padeda suvaldyti daugiau nei tūkstančio dronų spiečių. Anglies pluošto 3D spausdintuvai per dieną pigiau nei už 10 dolerių už vienetą gali pagaminti tūkstantį drono korpusų, o nanomedžiagos juos padeda aprūpinti dvigubai už konvencinius sprogmenis galingesnėmis kovinėmis galvutėmis.

Tokių technologijų plitimas negrįžtamai pakeis tai, kaip šiuo metu kariauja Jungtinės Valstijos, jau visai netrukus dabartiniai karybos metodai bus vertinami kaip atgyvenę ir morališkai pasekę. Sparčiai didindamos ilgo nuotolio raketų ir dronų arsenalą, Kinija ir Rusija šiandien jau gali iš Jungtinių Valstijų atimti tai, kuo Vašingtonas tiek laiko (ir visai pelnytai) didžiavosi – saugų prieglobstį ir neliečiamybę.

Ankstesniais technologiniais laikais norint užpulti Amerikos bazes reikėjo ryžtis drąsiems reidams, kurie dažniausiai būdavę pernelyg sporadiški ir menki, kad padarytų didesnę žalą, arba imtis branduolinės atakos, išprovokuojančios pražūtingą atsaką. Dabar tiek Kinija, tiek Rusija gali pasiųsti konvencinių raketų ir dronų, gebančių išbalansuoti Amerikos sistemas, sunaikinti bazių infrastuktūrą bei nutraukti JAV komunikacijos tinklus ir atsargas.

Jungtinių Valstijų kariuomenei būtų sudėtinga operatyviai reaguoti į tokias atakas, nes ji tokiam scenarijui paprasčiausiai nepasirengusi. Dauguma bazių turi labai mažai (arba neturi visai) priešraketinės gynybos sistemų ar įtvirtintų slėptuvių. Kovos lėktuvai ir laivai labai dažnai bazėse laikomi atvirai, vieni šalia kitų.

Kontrolės centrų ir karių komunikacijos priemonės mūšio lauke tiesiogiai priklauso nuo palydovų, judančių prognozuojamomis orbitomis ir po vandeniu nutiestais kabeliais. JAV logistikos pajėgas daugiausia sudaro neginkluoti laivai, kurie jau po 15 metų bus nebetinkami eksploatacijai, o JAV karo laivai ir povandeniniai laivai jūroje pasipildyti atsargų negali, taigi, karo atveju jiems tenka kursuoti tarp konflikto vietos ir JAV ar sąjungininkų uostų.

Toks sumanus Jungtinių Valstijų silpnųjų vietų išmanymas ir greiti technologiniai pokyčiai sukūrė savotišką paradoksą: Jungtinės Valstijos turi galingiausią kariuomenę pasaulyje, tačiau „vis gauna į kaulus“ karų simuliacijose, kur Rusija ir Kinija gauna progą panaudoti savo raketas ir dronų pajėgas.

Ir problema gali tapti dar didesnė. Norėdamos atremti Kinijos ir Rusijos A2/AD (angl. anti-access and area denial) koncepciją (tai atgrasymo priemonė prieš priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti savo pajėgas vietovėje, kurią gina), keliančią grėsmę Jungtinių Valstijų siekiams dislokuoti savo pajėgas, JAV kariuomenė didina savo nepriklausomybę nuo kovos sistemų, kurių funkcionavimui reikalingos saugios bazės ir logistika.

Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos išleidžia milijardus dolerių naujam slapiam bombonešiui B-21, kuris labai sėkmingai pergudrauja A2/AD tinklus. Remiantis ekspertų vertinimais, tol, kol šis slapusis bombonešis bus imtas eksploatuoti, gali prieiti ir dešimt metų, tačiau Rusija ir Kinija gali jau dabar sunaikinti juos ant žemės. Abi šalys galimai pasirūpino pažangiomis sparnuotosiomis raketomis, ateityje galinčiomis nusitaikyti į būsimus B12 namus – „Whiteman“ oro pajėgų bazę Misūryje.

Ir tai galės padaryti iš Meksikos įlankos. Dar vienas pavyzdys: Jungtinių Valstijų laivynas per ateinančius 30 metų planuoja pastatyti šimtus naujų karo laivų ir juos išdalinti į nedideles grupeles. Tokios išskaidytos karinio laivyno operacijos apsunkins priešininkų pastangas veiksmingai pritaikyti A2/AD sistemas, tačiau atneš papildomų iššūkių nualintoms JAV logistikos pajėgoms, kurioms teks aprūpinti atsargomis šimtus milijonų kvadratinių mylių plote pabirusių laivų. Kinija ir Rusija jau turi sukurpusios planų, kaip savo raketomis ir išmaniosiomis minomis sutrikdyti šias logistikos linijas.

Anot ekspertų, metas, kai Jungtinės Valstijos galėdavo pasirengti koviniams veiksmams be saugaus prieglobsčio, jau praeityje. Užuot laukusios, kada prasidės kariniai veiksmai ir tik tada į užsienį pasiuntusios pažeidžiamų lėktuvnešių ir šarvuotų brigadų, Jungtinės Valstijos turėtų skirti dėmesio raketų paleidimo sistemoms ir ginkluotiems dronams sąjungininkų teritorijose bei prekybos laivams potencialių konfliktų zonose. Kalbant apie karinius konfliktus, nukreiptus prieš Rusiją ir Kiniją, jie gali vykti netoliese Baltijos jūros ir Rytų bei Pietų Kinijos jūrose.

Tokios raketos ir dronai pasitarnautų kaip aukštųjų technologijų minų laukai. Jie galėtų veiksmingai naikinti Kinijos ir Rusijos galios projekcijos pajėgas, juos būtų sunku neutralizuoti, be to, nereikėtų žmogiškųjų ir logistikos išteklių jų priežiūrai. Toks metodas kliaujasi esmine karo asimetrija, kurią sudaro Jungtinės Valstijos ir jų priešininkės. Štai Kinijai ir Rusijai reikėtų perimti konkrečios teritorijos kontrolę (pavyzdžiui, Taivaną ar dalį Baltijos valstybių), nes kitaip savo pagrindinių tikslų tikrai nepasiektų, o štai Jungtinėms Valstijoms tereikia joms užkirsti kelią, o tai misija, kuriai modernios raketos ir dronai kuo puikiausiai tiks.

Jungtinėms Valstijoms jau pakanka technologijų, kad galėtų priversti šią strategiją veikti, tačiau įtakingi nuomonės ir politikos formuotojai šalies viduje delsia šiuo klausimu priimti svarbių įsipareigojimų. Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas nori didelių karo laivų, o ne specialių laivų raketoms plukdyti. Jungtinių Valstijų karinėms oro pajėgoms labiau prie širdies pilotuojami orlaiviai, o ne savarankiški dronai.

Gynybos rangovai norėtų statyti brangių galios projekcijos platformų, o ne pigios ginkluotės. Dauguma Kongreso narių laikosi įsikibę tokios pačios nuomonės, nes įmantrios galios platformos ir kartais dešimtmečius trunkančios viešųjų pirkimų procedūros jų apygardose padeda sukurti naujų darbo vietų.

Norint rasti išeitį iš aklavietės ir veiksmingai pereiti prie naujos kartos karinių veiksmų, būtinas aukščiausio rango gynybos departamento pareigūnų ryžtas ir nuolatinis išsilavinusios visuomenės spaudimas. Vertinant iš istorinės perspektyvos, Jungtinės Valstijos savo karinę elgseną persvarsto tik patyrusios didžiulį šoką. Būtų tragiška, jeigu naujausias šokas pralaimėjimas silpnesniam, tačiau technologiškai labiau pažengusiam priešininkui.