Verta didžiuotis: lietuvių sukurti paukščių sekimo prietaisai paklausūs visame pasaulyje

Kodėl migruojančias antis galima vadinti sportininkėmis, o gandrus – patogumų mėgėjais? Kodėl sakoma, kad gervių pora kartu gyvena tik dėl vaikų? Daugybę gamtos mįslių šių laikų mokslininkai įmena pasitelkę GPS siųstuvus, kurie paukščiams prikabinami tarsi mažos kelioninės kuprinės.

Pasirodo, po visą planetą paukščiai migruoja ir su Lietuvoje, bendrovėje „Ornitela“, kurtais siųstuvais. 99 procentai įmonės klientų – iš užsienio, ji gerai žinoma tarp pasaulio ornitologų, tačiau esame tikri, kad po šio interviu su Mindaugu Dagiu, įmonės vadovu ir Gamtos tyrimų centro mokslininku, daugybė žmonių ja didžiuosis ir Lietuvoje.

Bendrovės „Ornitela“ siųstuvus naudoja daugybė tyrėjų. Viskas prasidėjo prieš maždaug penkerius metus nuo kelių valstybių, dabar jų skaičius išaugo iki keliasdešimties, LRT RADIJUI sakė M. Dagys.

„Skiriasi ir dėl tradicijų, kas ką naudoja, nes tos įrangos gamintojų pasaulyje yra daugiau, mes tikrai nesame vieni, pasirinkimas nemažas. Taip pat, aišku, finansavimas skiriasi“, – teigė mokslininkas.

Pasak jo, pradėti verslą plano nebuvo – paprasčiausiai atsirado poreikis sukurti siųstuvus, kurie būtų naudingi ir patiems.

„Aš ir kolega jau dvidešimt metų dirbame su paukščiais. Nuotolinis paukščių sekimas siųstuvais atsirado prieš kelis dešimtmečius, tai buvo ne toks patogus malonumas. Reikėdavo fiziškai sekti paukščius. Vėliau atsirado palydovinių siųstuvų, jie sekė prie paukščių pritvirtintus įrenginius. Tai buvo gana brangu, nes palydovinis ryšys – nepigus. Šiek tiek postūmį davė mobiliųjų telefonų technologijos“, – aiškino M. Dagys.

Atsiradus galimybei informaciją perduoti mobiliuoju ryšiu, paukščių sekimo prietaisai atpigo. Visgi, nors galimybių sekti paukščius padaugėjo, prietaisai negalėjo patenkinti visų lūkesčių, todėl teko ieškoti savų sprendimų.

Prie paukščių tvirtinamus siųstuvus gaminančios įmonės vadovas prisimena, kad naudojant kitų gamintojų įrangą ir kilus klausimų tekdavo rašyti laiškus, ilgai laukti atsakymų, kurie kartais visai nepadėdavo spręsti problemų. Dabar jam pačiam tenka kone visą parą būti pasiekiamam, kad padėtų visuose pasaulio kraštuose gyvenantiems klientams.

Tarp užsakovų yra ir fondų iš Jungtinių Arabų Emyratų (JAE), kurie remia paukščių veisimą medžioklei. Tiesa, M. Dagys pabrėžia, kad kurdamas lietuviškus siųstuvus verslo vadovėlių neskaitė. Pirmiausia save laiko mokslininku ir dirba Gamtos tyrimų centre, Ekologijos institute.

„Tai yra mano pagrindinis darbas. Gamtos tyrimų centre dirbu nuo 1990-ųjų pradžios, kaip studentas – nuo 1993-iųjų. Paskui buvau įdarbintas 1997-aisiais, nes buvo pertraukų, studijos užsienyje ir kita. Darbo stažas moksle yra iki šiol, visą laiką ta darbovietė ir buvo pagrindinė“, – LRT RADIJUI kalbėjo mokslininkas.

Visas jo darbas nuo pat pradžių buvo su paukščiais, daugiausia – su jūriniais. Teko vykdyti jūroje žiemojančių paukščių apskaitą, pastaraisiais metais reikėjo daug dirbti su baltaisiais gandrais, kitais agrokraštovaizdžio paukščiais.

Pirmiausia savo kurtus siųstuvus mokslininkai išbandė su didžiųjų ir mažųjų erelių rėksnių hibridais. Juos kasmet stengiasi sužymėti, nes Lietuvoje tai retas paukštis. Nors tai nėra atskira rūšis, mažieji ir didieji ereliai kryžminasi tarpusavyje.

Anot M. Dagio, kad ir koks prietaisas tvirtinamas prie gyvūno, jis bet kokiu atveju turi įtakos jo sveikatai. Todėl mokslininkai stengiasi įvertinti, kokia ta įtaka yra ilgalaikėje perspektyvoje.

„Paukščių pasaulyje bendras principas yra toks, kad paukščiui prie nugaros pritvirtinta įranga svertų ne daugiau nei 3 proc. jo kūno masės. Manoma, kad tai nedaro didelės įtakos paukščio gyvenimui, skraidymui. Aišku, vieni paukščiai skraido daugiau, kiti mažiau, todėl tas poveikis gali skirtis“, – LRT RADIJUI pasakojo M. Dagys.

Kaip teigė mokslininkas, jeigu erelis sveria 3 kilogramus, jam galima tvirtinti 25–30 gramų sveriantį siųstuvą. Daugumai paukščių siųstuvas tvirtinamas ant nugaros – tai yra kuprinė, pritvirtinama teflono juostomis.

„Visame pasaulyje daugelis tyrėjų naudoja tą pačią medžiagą, gaminamą toje pačioje gamykloje Amerikoje, ji kaip plokščias vamzdelis, impregnuota teflonu. Ji atspari vandeniui, sukelia nedidelę trintį, nes vis tiek tos teflono juostos – petnešėlės – liečia paukščio kūną, todėl stengiamasi, kad būtų kuo mažesnė trintis“, – aiškino mokslininkas.

Dauguma siųstuvų turi saulės baterijas, leidžiančias užtikrinti ilgą veikimą. M. Dagys tikino, kad šį siųstuvą galima vadinti mažu išmaniuoju telefonu.

Prietaisas turi GSM modulį, kuris leidžia jungtis prie mobiliojo tinklo ir sekti duomenis, taip pat turi GPS nustatymo modulį – tai yra įrenginio pagrindas, nes leidžia pakankamai tiksliai nustatyti vietą.

Yra ir daugiau daviklių, leidžiančių nustatyti, kokioje padėtyje siųstuvas buvo Žemės magnetinio lauko atžvilgiu. Iš to mokslininkai šiek tiek gali spręsti ir apie paukščių elgseną. Duomenis galima stebėti tiek per kompiuterį, tiek per telefoną.

Pasak M. Dagio, mokslininkus visada domino paukščiai: kur jie skrenda, ką daro, kur sugrįžta. Šie siųstuvai padeda tyrėjams išsiaiškinti visą paukščio gyvenimo istoriją. Be to, tai atvėrė galimybę tyrinėti ir rūšis, apie kurias iki šiol buvo žinoma labai mažai.

„Kuo mažesni siųstuvai, atsiveria naujos rūšys, tos, kurios nėra tyrinėtos, atsiranda mokslui įdomių faktų. Atsiranda kur kas įdomesnių migracijos kelių, tie patys europiniai smulkieji paukščiai, yra tokių, kurie skrenda į Kinijos pusiasalį, yra tokių, kurie per visą Sibirą į Afriką nuskrenda. Tai yra naujovės moksline prasme“, – pasakojo M. Dagys.

Plačiau apie paukščių stebėjimą ir jų sekimo ypatumus – radijo įraše. Parengė Patricija Kilminavičienė.