Kaip surinkti kompiuterį

Šiame straipsnyje parašysime kaip savarankiškai surinkti kompiuterį, o tai yra paprasta ir įdomu! Šis nesudėtingas darbas vartotojui gali padėti sutaupyti pinigų ir suteikia galimybę pasirinkti iš kokių komponentų bus sudarytas jo pirkinys.

Iš ko susideda stacionarus kompiuteris.

Sisteminio bloko surinkimas nebūtų tokia paprasta užduotis, jei nebūtų vieningo „geležies“ gamybos standarto. Jis buvo pavadintas ATX (Advanced Technology Extended). Bendras visų komponentų sertifikavimo standartas ir visuotinas jo įvedimas visus kompiuterio elementus leidžia surinkti į vieną sistemą. Turime pripažinti, kad dauguma sąsajų, tiksliau, jų techninė dalis, vystosi labai lėtai. Pavyzdžiui, PCI magistralė naudojama iki šiol, nors šiemet švęs savo 25-metį. Todėl sisteminio bloko surinkimas dabar ir, sakykim, prieš septynerius metus, nedaug skiriasi.

Iš esmės sisteminis blokas yra tikras konstruktorius, kuriam reikia to paties komponentų rinkinio. Bet kurio kompiuterio pagrindu yra laikomi šie komponentai: pagrindinė (motininė) plokštė, procesorius (CPU) ir jo aušinimas, operatyvioji atmintis (RAM), kaupikliai (kietieji diskai arba SSD), vaizdo plokštė (jei CPU ar pagrindinė plokštė neturi integruoto grafikos branduolio) ir maitinimo šaltinis (PSU). Kaip papildomus elementus galima paminėti korpusą, optinių diskų ir kitus įrenginius (tinklo ir garso plokštės, bevielių ryšių moduliai, papildomas aušinimas, kotelių skaitytuvai ir t. t.).

Pagrindinė plokštė yra visos sistemos pagrindas ir atsako už stabilų komponentų darbą, taip pat už bendrą kompiuterio funkcionalumą. Pagrindinės plokštės pasirinkimas lemia, koks bus naudojamas procesorius, kiek įmanoma įdiegti RAM modulių, vaizdo plokščių, kaupiklių ir kitų diskrečiųjų įrenginių. Kompiuterio surinkimo proceso didžioji dalis susideda iš kitų įrenginių prijungimo prie „motinos“. Žemiau esančiame paveikslėlyje spalvotai pažymėtos pagrindinės sąsajos, kurios bus naudojamos surinkimo metu.

Procesoriaus lizdas LGA (raudona), DIMM lizdai RAM (oranžinė), SATA jungtys kaupikliams (geltona), PCI Express x16 lizdas skirtas prijungti vaizdo plokštei (žalia), diskrečiųjų prietaisų jungtys (turkio), M.2 jungtis SSD (indigo), maitinimo jungtis (violetinė), aušintuvų jungtys (rožinės spalvos), korpuso USB prievadų (ruda), 3.5mm mikrofono ir ausinių sąsaja (alyvinė), valdymo elementų jungtys (tamsiai violetinė).

Pagrindinės plokštės būna įvairių dydžių. Dažniausiai sutinkamos: E-ATX (305×330 mm), ATX (305×244 mm), microATX (244×244 mm) ir miniITX (170×170 mm). Labiausiai paplitęs standartas – ATX. Taigi jūs turite įsitikinti, kad kompiuterio korpusas leidžia pasirinktos formos plokštės įdiegimą.

Šiame straipsnyje aprašysime klasikinio stacionaraus kompiuterio surinkimą su diskrečiąja grafikos plokšte, dviem kaupikliais ir standartiniu CPU oro aušintuvu. Pagrindinė plokštė taip pat įprasta – ATX.

Procesorius ir jo aušintuvas

Taigi, sudėjus visus reikalingus komponentus ant stalo, atėjo laikas surinkti šį konstruktorių. Paprastai pirmiausia pagrindinėje plokštėje patogiau įstatyti procesorių, jo aušintuvą, RAM ir tik vėliau visą šį komponentų rinkinį įdėti į korpusą.

Pradėsime nuo centrinio procesoriaus įstatymo į specialų lizdą. AMD ir „Intel“ naudoja visiškai skirtingas jungtis (Socket). „Raudonųjų“ CPU kontaktinės kojelės įsikūrusios tiesiai ant procesoriaus, o „Intel“ – lizde. Norint įdiegti AMD procesorių į lizdą (FM/AM turi panašią struktūrą, bet gali skirtis kojelių kiekiu), būtina pakelti metalinę svirtį, kojeles įstatyti į joms skirtas angas ir grąžinti svirtį į pradinę padėtį. CPU kontaktai susijungs su pagrindinės plokštės jungtimi ir procesorius bus patikimai užfiksuotas.

Diegiant „Intel“ procesorių (LGA 1150/1151/1155/2011 – vienodai), būtina atlaisvinti svirtį ir pakelti prispaudimo dangtelį. Po įdiegimo, pakartokite šiuos veiksmus, tik atvirkštine tvarka.

AMD ir „Intel“ procesorius reikia montuoti tam tikroje padėtyje. Jie tam turi apsaugą nuo neteisingo įstatymo. Abiem atvejais būtina atkreipti dėmesį į rodykles, kurios yra ant procesoriaus ir plokštės lizdo. Jie turi sutapti. Be to, „Intel“ procesoriai turi specialius griovelius.

AMD ir „Intel“ skirtos pagrindinės plokštės taip pat skiriasi skirtingomis tvirtinimo detalėmis. Pirmuoju atveju, šalia lizdo yra įrengtos specialios plastikinės auselės, ant kurių užfiksuojamas aušintuvas. „Intel“ atveju, tam tikslui aplink CPU lizdo perimetrą yra pragręžtos keturios skylės.

LGA 2011 platformoje procesoriaus lizdo konstrukcija yra šiek tiek kitokia. Pirmiausia, prispaudimo rėmelis turi dvi svirtis. Antra, vietoj skylių motininėje aušinimo sistemos pritvirtinimui yra numatyti sriegiai varžtams.

AMD lizdai AM2/2+/3/3+ ir FM2/2+ turi identišką aušintuvo tvirtinimo mechanizmą, todėl čia įmanoma uždėti bet kurį jiems skirtą aušintuvą. „Intel“ tvirtinimas LGA1150/1151/1155/1156 atveju taip pat identiškas.

Paprastai CPU aušintuvo komplekte rasite termopastos tūbelę, arba ji jau būna užtepta radiatoriaus apačioje. Pirmuoju atveju, medžiagos paprastai pakanka nuo trijų iki keturių kartų, todėl viso turinio neišspauskite iš karto. Termopastos perteklius sumažina aušinimo efektyvumą. Pakanka keleto lašų, kuriuos plonu sluoksniu paskleidžiame ant viso CPU ploto, kuris liesis su radiatoriumi. Ši medžiaga būtina, kadangi sumažina įvairius mikrotarpelius ir todėl pagerina šilumos išsklaidymą.

CPU vėsinimo sistemos gali būti diegiamos skirtingais būdais, todėl atidžiai perskaitykite aušintuvo naudojimo instrukcijas. Demonstracijai panaudojome motininę plokštę su Intel lustu ir „Noctua NH-D9L“ aušintuvu. Siekiant pastarąjį „pasodinti“ ant procesoriaus ir saugiai pritvirtinti, būtina pasinaudoti komplekte esančiomis tvirtinimo detalėmis.

Procesorių aušintuvai naudoja įvairius tvirtinimo mechanizmus. Dauguma prietaisų priklauso universaliai klasei, t. y. jie yra suprojektuoti darbui ir su AMD, ir su Intel lustais. Palaikomi lizdai visada nurodomi techninėse įrenginių charakteristikose, tačiau yra modelių, kurie palaiko tik vieną konkrečią platformą.

Kai kurie aušintuvai gali būti sumontuoti dviejose pozicijose. Pirmuoju atveju ventiliatorius šiltą orą pūs per užpakalinę korpuso sienelę, o antruoju – per viršuje esančią angą. Tokį CPU aušintuvą galima įdiegti priklausomai nuo naudojamo korpuso ar jo padėtis patalpoje ir tokiu būdu išvengti nepageidaujamo ventiliacijos grotelių uždengimo pašaliniais daiktais.

Pritvirtinus radiatorių ir ant jo uždėjus ventiliatorių belieka prijungti maitinimą į pagrindinėje plokštėje esančią jungtį. Paprastai ji vadinama CPU_FAN ar panašiai. Brangesni modeliai gali turėti dvi CPU aušintuvų jungtis (antroji – CPU_OPT), nes kai kurios aušinimo sistemos naudoja du ventiliatorius. 4 kontaktų jungties buvimas reiškia, kad plokštė gali kontroliuoti aušintuvo greitį.

Operatyvioji atmintis

Dabar reikėtų į DIMM jungtis įstatyti operatyviosios atminties modulius. Kiekvienas modulis turi specialias apsaugos išpjovas, kurios jų neleidžia sumontuoti neteisingai. Todėl niekada negalėsite įdiegti DDR2 atminties modulių į plokštę su DDR3 jungtimis. Šis procesas yra gana paprastas – kiekvieną prietaisą įspaudžiame į lizdą, kol nesuveiks DIMM galuose esantys plastikiniai fiksatoriai.

Prieš perkant operatyviąja atmintį, įsitikinkite, kad ji yra suderinama su pagrindine plokšte. Tam reikės pasigilinti į motininės charakteristikas oficialioje svetainėje. Tam tikro rinkinio buvimas sąraše garantuoja visišką jų suderinamumą. Jei naudojate RAM, kurios nėra sąraše, yra tikimybė, kad plokštė negalės jos aptikti. Maža, bet yra.

Dauguma šiuolaikinių „motinų“ leidžia naudoti dviejų kanalų RAM rinkinius, todėl geriausia įstatyti du arba keturis modulius. Pavyzdyje panaudojome du DDR3 modulius. Į kuriuos DIMM įstatyti atsakymą visada rasite instrukcijoje arba paieškokite užrašų ant plokštės. Pavyzdžiui, MSI aiškiai nurodo lizdus DIMM2 ir DIMM4. Kartais sutinkami užrašai A1/B1/A2/B2. Šiuo atveju moduliai turėtų būti įstatomi į A1 ir B1 tam, kad aktyvuoti dvigubo kanalo režimą.

Kartais tarp procesoriaus aušintuvo ir RAM modulių gali pasitaikyti suderinamumo konfliktas. Aušinimo sistema gali blokuoti dalį DIMM jungčių arba didelis atminties radiatorius netilpti į tarpą. Tas pats konfliktas gali atsirasti tarp procesoriaus aušintuvo ir maitinimo posistemės plokštės radiatoriaus. CPU aušinimo sistema taip pat gali blokuoti pirmąjį išplėtimo lizdą ir bus labai apmaudu, jei jis bus „PCI Express x16“, skirtas įdiegti grafikos plokštę. Taigi renkantis procesoriaus aušintuvą ir RAM būtina skrupulingai nustatyti jų suderinamumą su kitais komponentais.

Pagrindinės plokštės sumontavimas į korpusą

Ką gi, procesorius įdiegtas, ant jo pritvirtintas aušintuvas, RAM įstatyti į DIMM lizdus. Atėjo laikas visą šią geležį patalpinti į kompiuterio korpusą. Demonstracijai pasirinkome „Fractal Design Define R5“ su „Full tower“ forma, o tai reiškia, kad pagrindinė plokštė turės būti vertikalioje padėtyje. Šis korpusų tipas yra labiausiai paplitęs.

Anksčiau daugumoje korpusų maitinimo blokas būdavo prisuktas, tačiau dabar vis dažniau pasitaiko modelių su apačioje esančiu PSU. Šis sprendimas yra pagrįstas, kadangi čia maitinimo blokas mažiau kaista, be to patogiau išvedžioti laidus.

Bet kuris „tower“ formos korpusas susideda iš keturių skyrių. Pagrindinis yra rezervuotas motininiai plokštei ir susijusiems komponentams. Žemiau numatyta vieta maitinimo blokui, o dešinėje yra nišos kaupikliams, kurios skirtos įstatyti 3,5 colių kietuosius diskus. Virš jų yra 5,25 colių įrenginių vietos. Tai gali būti optinis įrenginys, ventiliatorius kontrolės ar kortelių skaitytuvas.

Svarbu perskaityti korpuso technines charakteristikas. Pagrindinis dalykas – jo palaikomų pagrindinių plokščių formatų sąrašas, apie kurį rašėme aukščiau (E-ATX (305×330 mm), ATX (305×244 mm), microATX (244×244 mm) miniITX (170×170 mm)). Taip pat labai svarbi charakteristika – maksimalus galimas komponentų dydis: CPU aušintuvo aukštis, grafikos plokštės ir maitinimo bloko ilgis. Visus šiuos parametrus reikia žinoti ir pagal juos pirkti komponentus.

„Fractal Design Define R5“ atveju „motinos“ pritvirtinimui pirmiausia į korpusą įsukame tam skirtus varžtus. Kadangi mūsų pasirinkta pagrindinė plokštė atitinka ATX standartą, įsukome visus aštuonis. Ne visos ATX formato plokštės turi 305×244 mm matmenis. Yra siauresnių modelių, kuriuos teks prisukti su mažesniu važtų kiekiu. Tokiu atveju, plokštės kraštas gali linkti, kai bandysite prijungti kabelius, todėl būkite atsargesni.

Dažniausiai visi varžtai ir veržlės būna korpuso komplekte. Kaip taisyklė, dauguma tvirtinimo elementų yra standartiniai ir tinka daugeliui modelių, todėl neišmeskite to, kas atliks.

Prieš montuojant plokštę būtina įstatyti jos I/O skydelį į specialią išplovą. Tai daroma labai paprastai. 3,5 mm tipo jungtys turi būti apačioje. Po to įstatome pagrindinę plokštę ir prisukame varžtus.

Valdymo elementų prijungimas

Priekiniame „Fractal Design Define R5“ skydelyje yra įjungimo/išjungimo mygtukas, po dvi USB 2.0 ir USB 3.0 sąsajas, bei 3.5 mm ausinių ir mikrofono jungtys. Visas šias sąsajas būtina prijungti prie plokštės. Daugeliu atvejų jungtys yra apatinėje pagrindinės plokštės dalyje. Vidinis USB 3.0 paprastai būna tarp 24-pin plokštės maitinimo jungties ir SATA lizdų.

Korpuso laidų rinkinys paprastai atsakingas už:

• PWR_SW – įjungimo/išjungimo mygtuką;
• RESET_SW – priverstinio perkrovimo mygtuką;
• HDD_LED – kaupiklio indikatorių;
• PWR_LED – kompiuterio būklės indikatorių.

Kai kurie korpusai turi garsiakalbį. Visos šios jungtys yra vienodos, tačiau plokštės kontaktų išdėstymas gali skirtis priklausomai nuo modelio. Todėl geriausia žvilgtelėti į instrukciją, nes ten viskas aiškiai nurodyta. Žemiau matote ASUS ir MSI plokščių kontaktų masyvus. Pirmuoju atveju prie visų jungčių yra užrašai, todėl sujungti valdiklius nebus sudėtinga. MSI atveju geriausia pažiūrėti į instrukciją. Kai kurių plokščių komplekte galima rasti tarpinę jungtį, kuri palengvina šį procesą.

Vidinės USB 2.0 jungtys turi devynis kontaktus, kurie išdėstyti taip, kad neteisingai prijungti sąsajos nepavyks. Visi kabeliai turi atitinkamą užrašą. Procesas nesudėtingas ir daug laiko neatims.

Maitinimo blokas

Kitas žingsnis yra įdiegti maitinimo bloką ir jo laidus prijungti prie motininės plokštės. Visos kompiuterių komponentų jungtys yra standartizuotos ir maitinimo blokas nėra išimtis. Visos jungtys turi apsaugą nuo neteisingo sujungimo, tačiau kai kuriems labai uoliems „specialistams“ retkarčiais vis viena pavyksta jas sukišti „aukštyn kojomis“. SATA jungtis turi L formą, o MOLEX – apsauginius išsikišimus. Papildomo +12 V maitinimo prijungimo užraktais yra patys antgaliai.

Papildomas procesoriaus elektros energijos tiekimas gali būti dviejų rūšių: 4 arba 8 kontaktų, priklausomai nuo maitinimo bloko galios. PCI-E jungtys būna 6 arba 8 kontaktų ir naudojamos sudėtingų išplėtimo plokščių prijungimui. Dažniausia tai yra vaizdo plokštės.

Demonstracijai pasirinkome pusiau modulinį „Cooler Master“ maitinimo bloką, kurio pagrindiniai kabeliai neatjungiami, tačiau galima prijungti papildomus. Kadangi maitinimo blokas montuojamas korpuso apačioje, CPU maitinimo kabelis turėtų būti tinkamo ilgio. Priešingu atveju teks ieškoti pailgintojo. Laimei, dabartiniai maitinimo šaltinių modeliai numatyti padėčiai apačioje, bet seni gali pavesti.

Prijungiame du laidus prie pagrindinės plokštės: 24 kontaktų pagrindinės plokštės ir 8 pinų procesoriaus maitinimą. Pigios plokštės naudoja 4 kontaktų CPU maitinimo jungtis. Tokiu atveju pasidaliname 8 kontaktų kabelį į du keturių ir prijungiame. Brangios „motinos“ priešingai, be 8-pin jungties, turi papildomą, kuris pravers jei rimtai užturbinsite procesorių.

Kaupiklių ir optinių įrenginių montavimas

Labiausiai paplitusios 2,5 ir 3,5 colių stalinių kompiuterių diskų formos. Be to, dabar sparčiai populiarėja SSD su M.2 jungtimi. Kalbant apie pastarąją formą, viskas labai paprasta: prietaisas įstatomas tiesiai į motininėje esančią jungtį. 2,5 ir 3,5 colių diskus pirmiausia turite įstatyti į tam skirtas korpuso angas. „Fractal Design Define R5“ atveju abiejų tipų kaupikliams numatytos jiems tinkamos vietos, tačiau ne visi gamintojai pasirūpina 2,5 colių diskų tvirtinimu. Tiesa, daugelis SSD gamintojų savo produkciją parduoda su montavimo adapteriais.

Tiesiog įstatome kaupiklius į jiems skirtas vietas ir prie jų prijungiame maitinimą ir, naudojant SATA kabelius, sujungiame su pagrindine plokšte . Demonstracijai pasirinkome vieną iš labiausiai paplitusių kombinacijų: SSD operacinei sistemai ir programoms, plius kietąjį diską multimedijai ir kitiems failams. Juos abu prijungėme prie to paties SATA kabelio su dviem antgaliais. Po to prie kietojo disko ir SSD buvo prijungti SATA duomenų kabeliai. Labai patogu, jei pagrindinės plokštės komplekte yra laidai su L formos jungtimis.

Optinių diskų įrenginys montuojamas analogiškai, tik prieš tai korpuso priekyje reikia išimti angos dangtelį.

Vaizdo plokštė

Vaizdo plokštė įdiegiama paskutinė. Mes naudojome labai didelių matmenų modelį, kuris užima net tris išplėtimo lizdus. „Vaizdūškę“ reikėtų įstatyti į pirmąjį „PCI Express x16“ lizdą. Dauguma šiuolaikinių diskrečiųjų grafikos adapterių užima du išplėtimo lizdus ir tai reikia turėti omenyje planuojat atskirų įtaisų skaičių. Atitinkamai, korpuse teks pašalinti du dangtelius, kurių vietą užims vaizdo plokštės grotelės. Belieka tvirtai prisukti varžtą (kartais tam naudojamas plastikinis fiksatorius), kad plokštė nejudėtų.

„PCI Express x16“ jungtis grafikos plokštei gali perduoti iki 75 vatų maitinimą. Jei vaizdo plokštė sunaudoja mažiau elektros energijos ji neturi papildomo maitinimo jungties, o jei daugiau – gali turėti. Paprasčiausiu atveju prie vaizdo plokštės prijungiamas vienas 6 kontaktų maitinimo kabelis iš šaltinio. Priklausomai nuo 3D akceleratoriaus galios ir jo konstrukcijos savybių, maitinimui gali prireikti dviejų ar net trijų 8 jungčių kabelių. Jei maitinimo blokas tiek jų neturi jis arba „nepaveš“ šios vaizdo plokštės, arba teks naudoti MOLEX į PCI-E adapterius. Paprastai jie būna su 3D prietaiso komplekte.

Yra pagrindinių plokščių leidžiančių naudoti iškart dvi vaizdo plokštes. Prieš perkant svarbu įsitikinti ar grafikos adapteris tilps į pasirinktą korpusą, nes jų ilgis ir aukštis gali būti labai skirtingas.

Kabelių sutvarkymas ir kiti darbai

Štai ir viskas, visi komponentai sujungti į vieną sistemą. Liko tik smulkmenos. Standartinio kompiuterio atveju (procesorius, viena vaizdo plokštės ir standartinis aušinimas) – tai tikrai smulkmenos. Korpuso ventiliatorius prijungiame prie pagrindinės plokštės arba tiesiogiai prie maitinimo šaltinio, jei jie turi MOLEX jungtį.

Kabelius stengiamės patalpinti kiek įmanoma kompaktiškiau ir tam panaudojame komplekte esančius laikiklius. Taip pat svarbu, kad laidai neliestų ventiliatorių arba radiatorių. Uždedame šoninį dagtį, prijungiame periferiją, monitorių ir galima įjungti kompiuterį.

Galiausiai įdiegiame operacinę sistemą ir naudojamės nauju kompiuteriu. Pats svarbiausias dalykas renkant kompiuterį yra tinkamas komponentų pasirinkimas, o po to viskas vyksta labai paprastai ir maloniai.