Pastaruosius metus matome ne vieną straipsnį apie tai, kaip keičiasi darbo rinka: „dirbtinis intelektas pakeis dalį profesijų“, „diplomo nebepakaks“, „svarbiausia taps gebėjimas mokytis visą gyvenimą“ ir t. t. Su daugeliu šių minčių sunku nesutikti, tačiau vis kirba vienas klausimas – ar bent vienam abiturientui nuo to pasidarė aiškiau, kokias studijas rinktis?
Asociatyvi „Pexels“ nuotr.
Bijau, kad ne. Priešingai. Mes nuolat kartojame, kad pasaulis tampa vis mažiau nuspėjamas. Tačiau kartu tikimės, kad aštuoniolikmetis šiandien priims sprendimą, kuris bus teisingas po dešimties ar penkiolikos metų.
Paradoksalu, bet iš jauno žmogaus tikimės daugiau, negu šiandien galėtų pažadėti pačių autoritetingiausių pasaulio agentūrų prognozės. Gal todėl vis daugiau abiturientų jaučiasi pasimetę arba tiesiog pasidavę tėkmei „bus kaip bus“.
Naujausia OECD ataskaita rodo, kad karjeros neapibrėžtumas tarp paauglių pasiekė aukščiausią lygį per visą stebėjimo laikotarpį. Tačiau svarbiausia šios ataskaitos mintis, mano supratimu, yra kita. Jauni žmonės dažnai renkasi ne iš daugybės galimybių. Jie renkasi iš tų galimybių, kurias pažįsta. O jas pažįsta gerokai mažiau, negu mums atrodo.
Todėl gal labiau verta ne dar kartą klausti, kuri profesija bus perspektyviausia, o paklausti, kaip apskritai priimti gerą sprendimą, kai ateities niekas nebegali patikimai prognozuoti.
Taigi, ką daryti?
Pirmiausia – nustokite ieškoti profesijos, kuri „tikrai bus reikalinga“
Dažniausias klausimas, kurį šiandien užsiduoda abiturientai ir jų tėvai – kur stoti, kad po dešimties metų dar turėčiau darbą? Norėtųsi paprasto ir patikimo atsakymo. Deja, jo nėra.
Prisiminkime, kiek naujų profesijų atsirado vien per pastaruosius kelerius metus. Kiek jų pasikeitė neatpažįstamai. Kiek veiklų šiandien jau nebeįsivaizduojama be technologijų ar dirbtinio intelekto. O juk dar prieš porą metų apie daugelį šių pokyčių net negalvojome.
Todėl bandymas nuspėti, kuri profesija po penkiolikos metų bus „saugiausia“, primena bandymą prognozuoti orus kitų metų Joninėms. Prognozės gali būti įdomios, tačiau jos neturėtų tapti svarbiausiu studijų pasirinkimo argumentu.
Antra – atsakykite sau į kitą klausimą: kokias problemas man iš tiesų patinka spręsti?
Keisis darbai, keisis jų turinys, keisis reikalingos kompetencijos. Tačiau gebėjimas analizuoti, spręsti problemas, bendradarbiauti ir nuolat mokytis išliks vertingas nepriklausomai nuo pasirinktos profesinės krypties.
Todėl renkantis studijas verta daugiau dėmesio skirti ne programos pavadinimui, o tam, kokią mokymosi patirtį ji siūlo.
Per daugelį metų dirbdama universitete ne kartą įsitikinau, kad vien studijų programos pavadinimas dar nepasako, kokios iš tiesų bus studijos. Daug svarbiau suprasti, kaip bus mokomasi, kokių patirčių įgysite ir kokius gebėjimus ugdysite.
Todėl, jei šiandien rinkčiausi studijas, ieškočiau atsakymų ne tik į klausimą „ką studijuosiu?“, bet ir į klausimą „kaip čia mokysiuosi?“
Pavyzdžiui:
- Ar studijų metu spręsiu realias problemas, ar daugiausia mokysiuosi teorijos?
- Ar dirbsiu su verslu, viešuoju sektoriumi ar bendruomenėmis?
- Ar turėsiu galimybę eksperimentuoti, klysti ir iš to mokytis?
- Ar galėsiu rinktis kitų sričių modulius ir plėsti savo akiratį?
- Ar po ketverių metų turėsiu ne tik diplomą, bet ir projektų, kuriais galėsiu pagrįsti savo gebėjimus?
Trečia – prieš priimdami sprendimą pabandykite pažinti specialybę iš arti
OECD ataskaita rodo, kad didžiausią įtaką sėkmingam karjeros pasirinkimui daro ne karjeros testai, o realios patirtys: pokalbiai su dirbančiais žmonėmis, šešėliavimas, apsilankymai darbovietėse, praktinės veiklos. Kitaip tariant, prieš apsisprendžiant verta bent trumpam pabandyti suprasti, kaip atrodo tas darbas, apie kurį galvojate.
Ir tam dar nėra vėlu. Net jei prašymai studijuoti pateikiami šiomis dienomis, vienas nuoširdus pokalbis su žmogumi, dirbančiu jus dominančioje srityje, gali būti vertingesnis už dešimt komentarų socialiniuose tinkluose ar aprašymų svetainėse. Ir klauskite jo ne apie atlyginimą, o:
- Kaip atrodo įprasta darbo diena ir darbo savaitė?
- Kas šiame darbe labiausiai džiugina?
- Kas dažniausiai nustebina tuos, kurie šią profesiją įsivaizduoja tik iš šalies?
- Kokia darbo dalis užima daugiausia laiko, nors apie ją beveik nekalbama?
- Kas šiame darbe labiausiai vargina?
- Jeigu šiandien vėl rinktumeisi studijas, ką darytum kitaip?
Atsakymai dažnai būna daug vertingesni negu profesijos aprašymas internete.
Ir dar viena mintis – tėvams. Kartais atrodo, kad didžiausia pagalba vaikui yra pasakyti, kur stoti. Nesu tuo tikra. Man atrodo, šiandien daug svarbiau padėti užduoti gerus klausimus. Ne „kur daugiausia uždirbsi?“, o „kur galėsi augti?“. Ne „kuri profesija saugiausia?“, o „kur išmoksi dalykų, kurie pravers net tada, kai keisis profesijos?“. Kartais vienas geras klausimas padeda daugiau negu dešimt patarimų.
Vietoje išvados
Šiandien abiturientams tenka užduotis, kurios ankstesnės kartos beveik neturėjo. Jie renkasi ne tik studijas. Jie renkasi pirmąjį profesinį žingsnį pasaulyje, kuriame pokytis tampa nuolatine būsena.
Galbūt todėl didžiausia klaida būtų bandyti rasti vienintelį teisingą atsakymą. Jo greičiausiai nėra.
Kur kas svarbiau priimti sprendimą, kuris remtųsi ne spėlionėmis apie ateitį, o kuo realesniu profesijų pažinimu, sąmoningu savo stiprybių įvertinimu ir supratimu, kad nė vienas pasirinkimas šiandien nebėra galutinis.
Galbūt kaip tik tai ir yra didžiausias pokytis, kurį atneša dirbtinis intelektas. Jis keičia ne tik profesijas. Jis keičia mūsų požiūrį į profesinį kelią. Vis mažiau svarbu vieną kartą pasirinkti „teisingai“. Vis svarbiau būt pasirengusiam mokytis, prisitaikyti ir, prireikus, drąsiai pasirinkti iš naujo.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas abiturientui galbūt jau yra ne „ką studijuoti?“, o „ar mano pasirinkimas paliks man pakankamai galimybių keistis rytoj?“
Kauno technologijos universiteto Mokymosi visą gyvenimą centro vadovė doc. dr. Jurgita Stravinskienė
