Tokio medicininės pagalbos iškvietimo dar nėra buvę. Pirmojo nuotolinio ryšio metu NASA skrydžius aptarnaujantis chirurgas buvo „holoportuotas“ į Tarptautinę kosminę stotį (TKS). Jis virtualiu pavidalu pasirodė ir realiuoju laiku kalbėjo šimtus kilometrų virš Žemės paviršiaus, rašo „Science Alert“.
Jei atrodo, kad bandome perpasakoti naują „Star Trek“ seriją, esate netoli tiesos (juk „Star Trek: Voyager“ buvo dirbtinis gydytojas, holografinė projekcija).
Tačiau tai nėra mokslinė fantastika. Praėjusių metų spalį NASA skrydžių chirurgas Josefas Schmidas buvo „išsiųstas“ į TKS – tai tapo įmanoma dėl „Microsoft“ „holoportacijos“ technologijos, leidžiančios vartotojams realiuoju laiku sąveikauti su nuotoliniais žmonių 3D atvaizdais.
„Tai yra visiškai naujas žmonių bendravimo dideliais atstumais būdas, – sako J. Schmidas. – Tai visiškai naujas žmogaus tyrinėjimo būdas, kai mūsų žmogiškoji esybė gali iškeliauti už planetos ribų.“
Skirtingai nuo tradicinių holografinių projekcijų, kurios tarsi sklando ore, kad visi jas matytų, holoportacijai reikalinga papildytos realybės įranga (akiniai ir ausinės), pavyzdžiui, „Microsoft HoloLens“ technologija, kad ją dėvintis asmuo galėtų suvokti (ir sąveikauti) nuotoliniu būdu užfiksuotą asmenį, savo buvimo vietoje filmuojamą kelių kamerų sąranką.
Šiuo atveju TKS buvęs Europos kosmoso agentūros (ESA) astronautas Thomas Pesquetas buvo užsidėjęs tokį aparatą, kad galėtų pasikalbėti su J. Schmidu ir jo medikų komandos nariais bei holoportavimo programinę įrangą (tokią, kuri leido surengti šią sesiją su TKS) kuriančios bendrovės „AEXA Aerospace“ generaliniu direktoriumi Fernando De La Pena Llaca.
Nors įvairių vystymosi stadijų „Microsoft“ holoportacijos technologija egzistuoja jau kelerius metus, ji niekada iki šiol nebuvo naudojama tokiam ambicingam dalykui kaip Žemėje esančių medikų ir už šimtų kilometrų aplink planetą skriejančių misiją vykdančiais astronautų bendravimas.
Tačiau būtent šis gebėjimas – fizinių spragų panaikinimas, siekiant sujungti žmones dideliais atstumais erdvėje – gali būti svarbus būsimoms kosmoso tyrinėjimo misijoms. Tokiu būdu mokslininkai galėtų realiuoju laiku praktiškai sąveikauti su Žemėje, kosminėse stotyse ar kituose erdvėlaiviuose esančių asmenų 3D atvaizdais, sudarant sąlygas labiau įtraukiančiam ir artimesniam bendravimui nei įprasti 2D vaizdo skambučiai.
„Mūsų fizinio kūno nėra, bet mūsų žmogiškoji esybė tikrai yra, – sako J. Schmidas. – Įsivaizduokite, kad dirbdami su itin sudėtinga technologija, galite išsikviesti geriausią instruktorių ar net jos kūrėją.“
Kitas technologijos evoliucijos žingsnis bus dvipusės holoportacijos sąveikos įgalinimas.
Šio eksperimento metu Th. Pesquetas buvo vienintelis dalyvis, dėvėjęs papildytos realybės akinius ir ausines, leidusius jam suvokti kitus dalyvius kaip skaitmenines 3D hologramas, nes J. Schmidas ir kiti eksperimento dalyviai tokių įrenginių nedėvėjo.
Jei visi dalyviai būtų aprūpinti tokia įranga, galimybės pereiti į kažkieno realybę virš Žemės skriejantiems astronautams taptų dar realesnės ir labiau transformuojančios, tiek konsultuojantis su Žemėje esančiais gydytojais dėl medicininės problemos, tiek keičiantis svarbia informacija apie misijos tikslus su NASA tyrėjais.
„Tai iš tikrųjų sudaro galimybes ilgesniam ir gilesniam skrydžiui į kosmosą“, – 2021 m. leidiniui „Verge“ aiškino kosmoso infrastruktūros bendrovės „Axiom Space“ tyrimų direktorius Christianas Maenderis. – Čia iš tiesų kalbame apie siekį sukurti žmogišką ryšį tarp įgulos – kad ir kur ji keliautų – ir likusiųjų Žemėje.“
