NASA marsaeigis „Curiosity“, tyrinėjantis Gale kraterio centrinį kalną, aptiko didžiausius kada nors šiame krateryje rastus geležies, mangano ir cinko kiekius vienoje vietoje.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr |
|---|
Vieta, pavadinta Amapari žymėjimo juosta, yra regionas, susiformavęs Marsui keičiantis iš jaunos, šiltos ir drėgnos planetos į gerokai šaltesnę ir sausesnę. Metalai aptikti puikiai išsilaikiusiose senovinėse bangelių struktūrose, kurios yra aiškiausias įrodymas, kad šioje vietoje kadaise telkšojo seklus ežeras. Faktas, kad ežeras egzistavo sausėjančiame Marse, rodo, kad ir tuo metu skysto vandens telkinių planetoje dar būdavo. Tiesiai po ežero sluoksniais esančios uolienos formavosi gerokai sausesnėmis sąlygomis, taigi ežeras greičiausiai buvo trumpalaikis.
Geležis, manganas ir cinkas Žemės ežeruose kaupiasi per redokso reakcijas – cheminius procesus, kuriuose metalai oksiduojami arba redukuojami priklausomai nuo vandens cheminių sąlygų. Tokiose aplinkose Žemėje beveik visada gyvena mikrobai, o kai kurie jų naudoja šiuos metalus kaip energijos šaltinį.
Tyrėjai įvardina tris galimus metalų kaupimosi mechanizmus: jie galėjo susikoncentruoti, kol nuosėdos dar buvo minkštos, veikiant įvairioms cheminėms reakcijoms; arba vanduo galėjo ištirpinti ir išskalauti tirpesnius elementus, palikdamas sunkiai tirpstančius metalus; arba rūgštus vanduo, tekėdamas į šarminį ežerą iš gilesnių sluoksnių, galėjo staigiai „pamesti“ metalus ir sukoncentruodavo juos tiksliai ties ežero dugnu.
Labiausiai tikėtinas atrodo trečiasis scenarijus, mat metalų sluoksnis yra labai plonas ir sutampa su bangelėmis, o ne pasiskirstęs atsitiktinai. Jei metalus tikrai atnešė požeminis vanduo, tai reikštų, kad popaviršinė ir paviršiaus aplinkos buvo sujungtos. Tai dar labiau padidina šios vietos astrobiologinę reikšmę, nes jei jauname Marse egzistavo gyvybė, tokiuose ežeruose ji galėjo išgyventi iki gana vėlyvų laikų.
Šis radinys gali padėti nustatyti, kur „Curiosity“ turėtų tyrinėti toliau, ir kokias vietas būtų verta įtraukti į būsimų mėginių grąžinimo misijų planus.
Tyrimo rezultatai publikuojami „JGR Planets“.
