 Asociatyvi „Pixabay“ nuor. |
|---|
Paukščių Taką supa daugiau nei 60 mažų palydovinių galaktikų. Kitos didelės galaktikos irgi turi panašias palydas. Palydovės dažnai laikomos „fosilinėmis galaktikomis“, kurios susiformavo ankstyvoje Visatoje ir daugybę milijardų metų beveik nekinta.
Tradiciškai buvo manoma, kad nykštukinės galaktikos formuojasi palyginus paprastai – dujoms įtekant į jas, formuojant žvaigždes ir paliekant galaktikas dėl tų pačių žvaigždžių poveikio. Tuo tarpu galaktikų sąveikos ar susijungimai buvo laikomi nereikšmingais jų raidai veiksniais. Tačiau Europos kosmoso agentūros Gaia kosminės observatorijos stebėjimai atskleidė, kad kai kuriose nykštukinėse galaktikose žvaigždės pasklidusios už jų išorinės ribos, vadinamos potvyniniu spinduliu. Taip toli nuo mažos galaktikos centro žvaigždės ilgai išsilaikyti negali, tad jų egzistavimas byloja apie nesenus sukrėtimus, galbūt dėl susiliejimo.
Dabar astronomai, panaudoję Japonijos Subaru teleskopą, aptiko susiliejimo pėdsakų aplink Mažosios Meškos nykštukinę sferoidinę galaktiką.
Mažosios Meškos galaktika yra viena mažiausių Paukščių Tako palydovių. Teleskopo kamera apima platų dangaus lauką, prilygstantį devynioms mėnulio pilnatims, o pagrindinis 8,2 metro skersmens veidrodis leido aptikti daug blausių pagrindinės sekos žvaigždžių, kurių Gaia negalėjo pamatyti. Taip pavyko sudaryti beprecedentiškai tikslų žvaigždžių pasiskirstymo išoriniuose galaktikos regionuose dangalapį.
Analizė atskleidė, kad žvaigždės driekiasi ne tik išilgai pagrindinės galaktikos elipsoido ašies, kaip buvo žinoma anksčiau, bet ir išilgai statmenos jai mažosios ašies. Pastaroji struktūra skiriasi nuo žvaigždžių išsidėstymo išilgai pagrindinės ašies, kurį paprastai sukelia Paukščių Tako potvyninės jėgos. Tai rodo, kad mažosios ašies struktūros prigimtis greičiausiai kitokia.
Skaitmeniniai modeliai parodė, kad žvaigždžių pasiskirstymas pačiuose galaktikos pakraščiuose atitinka susijungimo su maždaug šešis kartus mažesne galaktika prognozes. Taigi žvaigždžių pasiskirstymą Mažosios Meškos nykštukinėje galaktikoje galime laikyti gana tvirtu įrodymu, kad galaktikų sąveikos ir susijungimai galėjo vaidinti svarbų vaidmenį net ir ypatingai mažų nykštukinių galaktikų formavimesi ir raidoje – tokių, kurių masės siekia vos vieną dešimttūkstantąją Paukščių Tako masės dalį.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.
