Mėnulio paviršių dengia regolitas – smulkių uolienų fragmentų ir dulkių sluoksnis, susidaręs per milijardus metų dėl nuolatinio mikrometeoritų bombardavimo ir kosminių spindulių poveikio. Šio regolito fizinės savybės svarbios ne tik siekiant suprasti Mėnulio raidos istoriją, bet ir planuojant būsimas misijas bei galimą išteklių gavybą.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Iki šiol visi Mėnulio grunto mėginiai buvo pargabenti iš artimosios pusės, tad nebuvo aišku, ar tolimosios pusės regolitas pasižymi skirtingomis savybėmis. Dabar mokslininkai, ištyrinėję „Chang’e-6“ misijos surinktus mėginius – pirmuosius iš tolimosios Mėnulio pusės – nustatė, kad ten gruntas gerokai lipnesnis nei artimojoje pusėje. Tyrėjai išmatavo regolito statinį trinties kampą – maksimalų dulkių krūvos šlaito kampą – ir nustatė, kad „Chang’e-6“ mėginiams jis siekia 53 laipsnius. Dinaminis trinties kampas – šlaito kampas, kurį gruntas išlaiko sukamas cilindre – yra dar didesnis, nei 70 laipsnių. Tai gerokai viršija „Chang’e-5“ ir „Apollo“ misijų pargabento grunto rodiklius, kurie yra atitinkamai apie 31 ir 53 laipsnius.
Tokį lipnumą lemia kelios „Chang’e-6“ mėginių savybės: didelis plagioklazų – kalcio ir natrio aliuminio silikato mineralų – kiekis, ypač smulkios, vidutiniškai mažiau nei 50 mikrometrų skersmens, dalelės ir sudėtinga formų įvairovė. Šios charakteristikos sustiprina elektrostatines ir van der Valso jėgas tarp dalelių, kurios ir padeda joms sukibti bei išsilaikyti kartu. Tikėtina, kad tolimosios Mėnulio pusės regolito savybes labiausiai lemia įvairūs kosminiai veiksniai, ypač meteoroidų smūgiai, kurie smulkina daleles ir sudaro palankias sąlygas sanglaudai.
Šie rezultatai padės geriau įvertinti, kokių regolito savybių galima tikėtis įvairiose Mėnulio vietose, o tai padės planuojant žmonių misijas, kurioms regolitas bus ir kliūtis, ir naudingas išteklius.
