Marso atmosfera, kaip ir bet kurios kitos planetos, iškreipia radijo bangas. Kai koks nors palydovas, skriedamas orbita aplink Marsą, pasislepia už planetos, prieš pranykdamas jo signalas eina kiaurai atmosferą, tad iš signalo variacijų galima nustatyti įvairias atmosferos savybes. Žemutiniuose sluoksniuose pagrindinė savybė yra bendras dujų tankis ir temperatūra, aukštesniuose – jonosferoje – elektronų koncentracija. Įprastai šis metodas, vadinamas radijo okultacija, neleidžia matuoti atmosferos savybių arti vietinio vidurdienio, nes tuo metu Saulė užstoja signalą ir Žemėje jo tiesiog negauname.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar mokslininkai pasitelkė truputį kitokį radijo okultacijų variantą ir šią kliūtį įveikė. Tam jie panaudojo signalus, sklindančius ne iš palydovo į Žemę, o tarp dviejų palydovų – Europos kosmoso agentūros „Mars Express“ ir „ExoMars Trace Gas Orbiter.“ Iš viso tokių signalų buvo 124, tarp jų 71 pakankamai geras, kad leistų išmatuoti vertikalią atmosferos, įskaitant jonosferą, struktūrą. 35 signalai nusiųsti arčiau vietinio vidurdienio, nei įmanoma išmatuoti tradiciniu radijo okultacijos būdu. Duomenys parodė, kad jonosferos savybės per dieną pakinta mažiau, nei prognozavo ligšioliniai teoriniai modeliai.
Remiantis modeliais buvo manoma, kad žemutinis jonosferos sluoksnis, esantis maždaug 90-110 km aukštyje, vidurdienį beveik visai pranyksta, tačiau duomenyse to neaptikta – jis tik truputį susitraukia. Elektronų koncentracija aukštesniame sluoksnyje, 120-150 km aukštyje, irgi pasikeičia mažiau, nei prognozuota. Be to, nustatyta, kad jonosferos temperatūra aukščiausia ne vidurdienį, o arčiau saulėlydžio.
Toks rezultatas dera su modeliais, kuriuose jonosferos temperatūrą valdo vėjai, o ne tiesioginė Saulės kaitra. Šie rezultatai padės geriau suprasti Marso atmosferos savybes ir prognozuoti Raudonosios planetos orus. Tai, savo ruožtu, svarbu planuojant bet kokias ilgesnes misijas į Marso paviršių, įskaitant ir žmonių keliones ten.
