Saulę gaubia vainikas – labai retos ir labai karštos plazmos sluoksnis. Nuo jo prasideda Saulės vėjas, ten kyla ir žybsniai bei vainikinės masės išmetimai. Magnetinis laukas kuria įvairiausių dydžių struktūras tiek Saulės paviršiuje, tiek vainike.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Paviršiaus, arba chromosferos, stebėjimai jau kelis dešimtmečius pasiekia ypatingai gerą erdvinę skyrą ir gali išskirti mažesnius nei šimto kilometrų darinius. Tam jie naudoja adaptyviąją optiką – įrenginius, kurie realiu laiku deformuoja teleskopo veidrodžio paviršių ir „pataiso“ Žemės atmosferos sukeliamą stebimų darinių išblukimą. Deja, vainiko stebėjimams jie netinka, nes yra pritaikyti orientuotis pagal Saulės paviršiaus elementus, pavyzdžiui granules.
Dabar mokslininkai sukūrė adaptyviosios optikos sistemą, kuri geba koreguoti ir vainiko vaizdus ir atskleidė kol kas mažiausias šio regiono struktūras. Naudodami palyginus nedidelį, 1,6 metro skersmens, teleskopą tyrėjai sugebėjo išskirti mažesnes nei 100 km dydžio struktūras – vadinamąjį „vainiko lietų“. Šis susidaro, kai į vainiką pakilusi plazma staiga atvėsta ir susikondensuoja į lašus. Šie lašeliai greičiausiai yra labai svarbi vainiko kaitinimo proceso detalė. Vainiko temperatūra siekia apie milijoną laipsnių – 20 kartų daugiau, nei Saulės paviršiaus. Jį kaitina magnetiniai procesai, tačiau tikslus mechanizmas kol kas lieka neišaiškintas.
Vienas iš modelių paremtas nanožybsniais, kurie įvyksta magnetinio lauko pakeltuose plazmos srautuose, šiems maišantis ir pinantis tarpusavyje. Aukštos skyros stebėjimai padės tokius žybsnius aptikti, jei jie tikrai vyksta. Naująjį adaptyviosios optikos mechanizmą turėtų būti nesunku pritaikyti visiems Saulės stebėjimų teleskopams, taigi artimiausiais metais vainiko tyrimai pereis į kokybiškai naują etapą.
