Jupiteris, kaip ir Žemė, turi magnetinį lauką. Į jį patekusios krūvį turinčios dalelės nukreipiamos ašigalių link, kur atsitrenkia į atmosferą ir sukelia pašvaistes. Kaip ir Žemėje, pašvaistes gali sukelti Saulės vėjo pliūpsniai. Tačiau, priešingai nei Žemėje, Jupiterio pašvaistės turi dar vieną šaltinį – palydovą Ijo, kurio ugnikalniai išmeta medžiagą į orbitą, o tada ją pagauna Jupiterio magnetinis laukas.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Ankstesni stebėjimai parodė, kad Jupiterio pašvaistės yra ir daug didesnės, ir energingesnės, nei Žemės, taip pat, kad jos švyti tiek infraraudonųjų, tiek regimųjų, tiek ultravioletinių spindulių ruože. Bet nauji „James Webb“ ir „Hubble“ teleskopais tuo pat metu atlikti stebėjimai atskleidžia daug sudėtingesnį vaizdą.
„James Webb“ jautrumas leido nuotraukas daryti ne kas keliolika minučių, kaip seniau, o dažniau nei kartą per sekundę. Taip mokslininkai nustatė, kad pašvaistės konfigūracija kinta ne minučių laiko skalėmis, kaip tikėtasi, o vos sekundžių – kitaip tariant, visa pašvaistė tiesiog mirga.
Stebėjimai parodė regione egzistuojant trivandenilio jonus – ši reta molekulė susidaro, kai paprasta vandenilio molekulė pagauna papildomą protoną. Ji yra labai nestabili, o Jupiterio pašvaistės regione, panašu, išgyvena apie pustrečios minutės, tačiau nuolat kuriasi nauji jonai. Seniau buvo manoma, kad trivandenilio jonai gali efektyviai išspinduliuoti sužadintos atmosferos energiją ir taip ją atvėsinti, bet per pustrečios minutės pranykstančios molekulės to padaryti nepajėgios. Taigi šiluminis pašvaistės balansas kol kas lieka paslaptingas.
Dar viena keistenybė – „Hubble“ ultravioletiniai stebėjimai neparodė jokių ultravioletinių pašvaisčių, nors infraraudonosios buvo stiprios. Tai rodo, kad pašvaistes sukelia žemos energijos dalelės. Tačiau šių dalelių turi būti labai daug – kitaip pašvaistė nebūtų tokia ryški. Koks procesas gali į Jupiterį nusiųsti milžinišką kiekį mažos energijos dalelių, tačiau beveik nė kiek – energingų, tyrėjai kol kas atsakyti negali.
Šiuo metu Jupiterio link skrenda Europos kosmoso agentūros zondas JUICE, sistemą jau beveik dešimtmetį tiria „Juno“ – abiejų zondų duomenys padės išspręsti šią keistenybę.
