„New Horizons“ zondas, 2015 metais praskridęs pro Plutoną, o 2019-aisiais – pro Arrokothą, toliau tolsta nuo Saulės ir iriasi pro išorinius Kuiperio žiedo pakraščius, beveik 60 astronominių vienetų atstumu. Nors dalis jo instrumentų išjungti, kai kurie nuolat atlieka matavimus.
© NASA
Vienas iš tokių yra dulkių matavimo įrenginys, fiksuojantis dulkelių, masyvesnių už pikogramą (vieną trilijonąją gramo dalį), smūgius. Tokios dulkelės atsiranda iš masyvesnių Kuiperio žiedo objektų: tiek jiems susiduriant, tiek į juos pataikant tarpžvaigždinėms dulkėms.
Įvairūs teoriniai modeliai mums duoda prognozes apie dulkelių koncentracijos pasiskirstymą priklausomai nuo atstumo iki Saulės. Pagal šiuos modelius, maždaug nuo 40 astronominių vienetų dulkelių koncentracija turėtų imti mažėti.
O štai detektoriaus duomenys rodo visiškai priešingai: dulkelių tolstant tik gausėja. Dabartinis jų srautas apie pusantro karto didesnis, nei ties 40 AU (tiesa, šis skirtumas nėra statistiškai reikšmingas), kai tuo tarpu modelis prognozuoja bent trijų kartų sumažėjimą. Kokia gali būti tokio skirtumo priežastis?
Tyrėjai įvardija dvi galimybes. Pirmoji – Saulės spinduliuotės slėgis turi didesnį poveikį dulkėms, nei manyta, todėl jos išstumiamos toliau nuo žvaigždės, nei Kuiperio žiedas. Antroji – pats Kuiperio žiedas tęsiasi toliau, nei buvo manyta. Turint omeny, kad jo objektus iš Žemės aptikti tikrai sudėtinga, tokia hipotezė neatrodo labai radikali. Kaip yra iš tiesų, padės atsakyti tolesni stebėjimai.
Kur nors dulkių koncentracija turi imti mažėti, o šio mažėjimo atstumas bei staigumas parodys, kas jį sukelia: stambių objektų pasiskirstymo pabaiga ar smulkių dulkelių išsibarstymas.
Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.
