Nors gerokai mažesnis už Žemę, Mėnulis yra labai didelis. Ir nors atrodo visas panašiai pilkas, jo paviršius pasižymi didžiule mineralų įvairove. Nuo bazaltais padengtų jūrų ir olivinais bei anortozitais nuklotų aukštumų iki daugybės smulkesnių variacijų.
IGCAS/CNSA iliustr.
Apie jas dar labai daug ko nežinome, didžiąja dalimi todėl, kad mėginių iš Mėnulio pargabenta vos keletas. Pirmieji – „Apollo“ misijų metu, o naujausi – Kinijos „Chang’e-5“ zondo prieš dvejus metus. Dabar, analizuojant šiuos mėginius, aptikti bent trijų anksčiau nežinotų Mėnulio paviršiaus regionų požymiai.
„Chang’e-5“ mėginius paėmė Audrų vandenyne, šiauriniame Mėnulio pusrutulyje. Pagrindinės uolienos zondo nusileidimo vietoje yra maždaug dviejų milijardų metų amžiaus bazaltų. Tačiau tarp daugiau nei pusantro kilogramo regolito medžiagos esama ir kitokių uolienų trupinių, kurie negali būti to paties bazalto nuolaužos.
Naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo daugiau nei tris tūkstančius regolito dalelių ir tarp jų rado septynias „egzotiškas“ uolienų nuotrupas – klastus. Labiausiai tikėtina, kad nuotrupos atlėkė iš 50–400 kilometrų atstumu esančių regionų po to, kai jas pakėlė meteoritų ar asteroidų smūgiai.
Trys egzotiški klastai anksčiau apskritai nebuvo aptikti Mėnulyje: vienas jų yra bazaltinės kilmės, antras – aukštumų plutos, trečias – vulkaninis. Tiesa, bendras egzotiškų klastų kiekis tesiekia 0,2 proc. visos medžiagos, gerokai mažiau nei prognozuojami 10–20 proc.
Prognozės paremtos modeliais apie tai, kaip smūgiai paskleidžia paviršiaus medžiagą į aplinką, tad greičiausiai šie modeliai netinka palyginti jauniems Mėnulio paviršiaus regionams. Dar gali būti, kad „Chang’e-5“ nusileidimo aplinka yra geologiškai vienodesnė, nei laikoma modeliuose.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
