XX a. pabaigoje Jupiterį tyrinėjo NASA orbitinis zondas „Galileo“. 1995 metais jis į planetos debesis numetė duomenų imtuvą, kuris perdavė duomenų apie jų sudėtį. Tyrėjus labai nustebino, kad debesys pasirodė esantys daug sausesni, nei manyta iki tol.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Ir vėlesni skaitmeniniai modeliai nepajėgė paaiškinti tokių rezultatų, tad daugelis astronomų manė, kad „Galileo“ tiesiog nesėkmingai pataikė numesti zondą į regioną, kuriame vandens garų dėl kokių nors priežasčių buvo mažiau, nei aplink, ir kad zondo atsiųsti duomenys nėra reprezentatyvūs visam Jupiteriui. Visgi praėjus 25 metams, rastas geresnis paaiškinimas.
„Juno“ zondas, šiuo metu tyrinėjantis Jupiterio sistemą, parodė, kad ties planetos pusiauju atmosferoje yra žymiai daugiau amoniako, nei vidurinėse platumose. Dabar tyrėjai nustatė, kad Jupiterio audrose amoniakas ir vanduo gali formuoti gana minkštus ledokšnius. Jie yra sunkesni už atmosferą, todėl nukrenta gilyn kaip kruša, o viršutiniuose atmosferos sluoksniuose nebelieka nei amoniako, nei vandens.
Toks paaiškinimas gerai dera su „Juno“ duomenimis, rodančiais, kad ties Jupiterio pusiauju žaibai trankosi gerokai rečiau, nei arčiau ašigalių. Tikėtina, kad panašiai sudėtingi orai yra ir kitose dujinėse planetose – ir Saulės sistemoje, ir už jos ribų.
Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose „JGR Planets“: apie amoniako ledokšnius ir apie amoniako gausą Jupiterio atmosferoje.
