Prieš penkiolika metų, 2005-ųjų sausio 14 dieną, zondas Huygens nusileido Saturno palydovo Titano paviršiuje; tai buvo, ir vis dar išlieka, tolimiausias sėkmingas nusileidimas ant dangaus kūno. Bet nusileidimas vyko ne visiškai taip, kaip planuota: pasiekęs Titano atmosferą, „Huygens“ ėmė suktis į priešingą pusę, nei numatyta.
© CNRS/LPC2E/PRISME
Iš „Cassini“ orbitinio zondo „Huygensas“ paleistas besisukantis prieš laikrodžio rodyklę, bet vėliau ėmė suktis pagal ją; laimei, sukimosi greitis neišaugo iki didesnio, nei numatyta, todėl nei zondui, nei jo atliktiems stebėjimams nebuvo pakenkta.
Dabar pagaliau pavyko išsiaiškinti, kas nulėmė sukimosi pokytį.
2017-2019 metais vėjo tunelyje atlikti bandymai, naudojant „Huygens“ zondo trigubai mažesnį modelį, parodė, kad paties zondo konstrukcija privertė jį suktis priešinga kryptimi. Nepaisant 36 sparnų, kurie turėjo kontroliuoti sukimąsi, zondo judėjimui daugiau įtakos turėjo atsiskyrimo sistemos bei radaro altimetro antenos. Jos ne tik pačios vertė zondą suktis pagal laikrodžio rodyklę, bet ir nukreipė oro srautus sparnų link tokia kryptimi, kad sparnai prisidėjo prie sukimo priešinga kryptimi.
„Huygensas“ buvo pirmasis aparatas, parodęs mums Titano paviršių ir ten esančius skysčių apytakos rato pėdsakus. Jis išmatavo palydove pučiančio vėjo kryptį ir greitį, atmosferos slėgio ir tankio pasiskirstymą įvairiuose aukščiuose virš paviršiaus. Nors zondas aktyviai dirbo vos kelias valandas, jis atskleidė visiškai nematytą pasaulį.
Belieka pasidžiaugti, kad nedidelis atmosferos poveikio neįvertinimas nepadarė misijai kritinės žalos.
Ateityje, naudodamiesi šio tyrimo rezultatais, galėsime ir geriau suprasti nevaldomų kosminių aparatų judėjimą, ir pagerinti jų dizainą bei padaryti misijas saugesnes.
