Penki žmonių kurti robotiniai zondai – „Pioneer 10“ ir 11, „Voyager 1“ ir 2 bei „New Horizons“ – šiuo metu jau paliko Saulės sistemą arba laikui bėgant paliks. Kada nors jie galbūt pasieks ir kitas žvaigždes. Tuo metu jie, aišku, jau nebeveiks, tačiau vien jų egzistavimas įrodo, kad bent kai kurios kosmines keliones įvaldžiusios civilizacijos kuria tarpžvaigždinius zondus.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kyla natūralus klausimas: ar kokios nors kitos civilizacijos robotiniai zondai gali skrajoti Saulės sistemoje? Apskritai pati idėja nenauja, apie tokius zondus dar praeito amžiaus viduryje rašė matematikas-fizikas Johnas von Neumannas. O naujame darbe pateikiamas vertinimas, ar galime šią hipotezę išvis patikrinti dabartiniu technologiniu lygiu; atsakymas pasirodo gana nuviliantis.
Tyrime galimi dirbtiniai objektai suskirstomi į keturias kategorijas pagal tai, kur jie yra ir ar dar veikia: pasyvūs zondai (negyvi objektai, praskriejantys pro Saulės sistemą), aktyvūs zondai (veikiantys erdvėlaiviai), pasyvūs paviršiaus artefaktai (nebeveikianti įranga ant palydovo ar planetos) ir aktyvūs paviršiaus artefaktai (vis dar veikiančios mašinos).
Pagrindinė pasyvių zondų problema – ne juos aptikti, o atskirti nuo milijonų natūralių asteroidų ir kometų. Tai puikiai iliustruoja objektas 2020 SO: iš pradžių klasifikuotas kaip asteroidas, jis pasirodė turintis nerūdijančio plieno ir polivinilo fluorido spektrą; paaiškėjo, kad tai yra 1966 metų NASA „Surveyor 2“ misijos raketos pakopa.
Su paviršiaus artefaktais bėda kitokia: didžioji Saulės sistemos dalis nufotografuota tokia menka skyra, kad pastebėtume tik milžiniškus, viską, ką žmonija pagaminusi, nustelbiančius objektus. Net Mėnulyje, kur turime pusės metro skyros nuotraukų, taip detaliai nufotografuota tik maža paviršiaus dalis. Be to, bet koks paviršiuje, pavyzdžiui Marse, nutūpęs zondas per kelis milijonus metų – akimirką, lyginant su Saulės sistemos amžiumi – būtų suardytas mikrometeoritų, spinduliuotės ir dulkių audrų.
Aktyvūs zondai teoriškai aptinkami lengviau, nes pagal termodinamikos dėsnius jie turėtų skleisti šilumą. WISE apžvalga jau aptiko keletą objektų su anomaliomis šiluminėmis savybėmis, tačiau patikimai jų įvertinti ir vienareikšmiškai atskirti nuo natūralių kūnų bent kol kas neįmanoma.
Naujos kartos apžvalgos, tokios kaip Veros C. Rubin observatorija, „SPHEREx“ ir „Near-Earth Object Surveyor“, pateiks milijonus detalių objektų nuotraukų ir spektrų. Galbūt tarp jų rasime ir vertų artimesnio žvilgsnio. Vis dėlto, kol nenusiųsime zondo prie tokio objekto, greičiausiai negalėsime tvirtai pasakyti, ar jis natūralus, ar dirbtinis. Taigi paieškų laukas vis dar milžiniškas.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
