Kai dvi galaktikos susilieja, jų centrinės supermasyvios juodosios skylės galiausiai irgi susijungia į vieną. Kiekviena juodoji skylė, kaip taisyklė, sukasi aplink tam tikrą ašį. Jei šios sukimosi ašys nesutampa arba juodųjų skylių masės nelygios, susijungimo momentu gravitacinės bangos išspinduliuojamos nesimetriškai viena kryptimi, o atsiradusi nauja juodoji skylė gauna impulsą priešinga kryptimi, tarsi atatranką. Kartais impulsas gali jai suteikti šimtų ar tūkstančių kilometrų per sekundę greitį. To gali pakakti išstumti juodąją skylę toli iš galaktikos centro ar net apskritai išmesti iš galaktikos. Tačiau aptikti tokias bėgančias juodąsias skyles iki šiol buvo itin sunku.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar tarptautinė tyrėjų komanda, naudodama maždaug 100 000 kvazarų duomenų katalogą, sukūrė naują statistinį metodą ir parodė, kad paspirtos juodosios skylės tikrai egzistuoja.
Metodas paremtas idėja, jog atatrankos paveikta juodoji skylė kartu nusitempia ir ją supantį akrecinį diską, kuriame sparčiai judančios dujos sukuria plačias spektro linijas. Tuo tarpu tolimesni dujų ir dulkių debesys, kurių skleidžiamos linijos siauros, lieka vietoje, nes jų judėjimui juodosios skylės gravitacija neturi reikšmingos įtakos.
Tyrėjai išmatavo plačiųjų ir siaurųjų spinduliuotės linijų greičių skirtumą ir lygino jį su dulkių kiekiu aplink kiekvieną kvazarą. Skaitmeniniai modeliai prognozuoja, kad greičiau judančios juodosios skylės turėtų būti labiau dulkėtos, nes jos, šiek tiek priešingai intuicijai, dažniau matomos pačiame galaktikos centre, kurį dengia daugiausiai dulkių. Būtent tokį ryšį ir parodė duomenys. Koreliacija tarp greičių poslinkio ir dulkių kiekio nestipri, bet statistiškai labai reikšminga. Kontrolinis testas – ta pati analizė atliekama nagrinėjant tik skirtingas siauras linijas, kurios visos turėtų likti vietoje – neparodė jokios koreliacijos, kaip ir tikėtasi. Tai sustiprina interpretaciją, kad signalą sukelia būtent judančios juodosios skylės.
Remdamiesi šia statistika tyrėjai vertina, kad iki 50 procentų žinomų kvazarų galėjo patirti palyginti neseną juodųjų skylių susiliejimą. Jei ryšys pasitvirtins, detalesnė panašių duomenų analizė duos milžinišką paspirtį būsimiems gravitacinių bangų detektoriams, tokiems kaip ESA LISA misija.
