Per pastaruosius penkerius metus astronomai identifikavo naują mįslingų kosminių signalų klasę – vadinamuosius ilgo periodo radijo tranzientus (LPT). Tai yra periodiškai, kas kelias minutes ar valandas, pasikartojantys poliarizuotų radijo bangų žybsniai. Tokių objektų žinome tik keliolika, o jų kilmė kol kas neaiški.
Pagrindinės hipotezės yra dvi: lėtai besisukantys magnetarai arba baltosios nykštukės dvinarėse sistemose. Dabar astronomai, naudodami Australijoje esantį ASKAP radioteleskopų tinklą, pateikė aiškiausią vieno LPT analizę ir parodė, kad žybsniai kyla iš baltosios nykštukės.
Naujai aptikta sistema, pagal koordinates danguje pažymėta ASKAP J1745-5051, susideda iš beveik Saulės masės, tačiau Žemės dydžio baltosios nykštukės ir jos kompanionės – dešimt kartų už Saulę mažesnės masės raudonosios nykštukės. Poros orbita labai glaudi, pilnas apsisukimas trunka vos 1,4 valandos. Baltosios nykštukės gravitacija pritraukia dalį mažiau masyvios kompanionės medžiagos. Spiralėmis krentanti medžiaga įkaista ir spinduliuoja rentgeno bangas, o abiejų žvaigždžių magnetinių laukų sąveika su elektringa plazma sukuria galingus radijo pliūpsnius. Abu signalai kartojasi kas orbitinį periodą, tačiau jų pikai nesutampa laike – tai rodo, kad jie kyla iš skirtingų sistemos regionų.
Tai pirmas atvejis, kai LPT šaltinis vienareikšmiškai identifikuotas kaip dvinarė, patirianti masės pernašą (tokios žvaigždės dar vadinamos kataklizminėmis kintančiosiomis žvaigždėmis), su aiškiai matomomis abiem komponentėmis ir medžiagos pernašos spinduliuote. Sistema taip pat yra tik antrasis žinomas LPT, skleidžiantis ir periodišką rentgeno spinduliuotę, ir pirmasis, kuriame šio reguliarumo priežastis patvirtinta.
Tyrėjai tikisi, kad ASKAP J1745-5051 taps atskaitos tašku ir padės iššifruoti kitus panašius signalus bei nustatyti, ar jie kyla iš baltųjų nykštukių dvinarių, ar iš lėtų pulsarų.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
