Saulė nuolatos virpa – slėgio bangos keliauja gilyn į žvaigždės vidų ir grįžta atgal, atnešdamos informaciją apie procesus, vykstančius giliai po paviršiumi. Šios bangos, dar vadinamos p-modomis, leidžia mokslininkams tyrinėti žvaigždės gelmes panašiai, kaip seismologai pagal žemės drebėjimus atkuria Žemės vidų.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebėta, kad p-modų dažnis kinta kartu su maždaug 11 metų Saulės ciklu: kai magnetinis aktyvumas didėja, aukštėja ir bangų tonas. Naujame tyrime mokslininkai pritaikė mašininio mokymosi metodus trijų dešimtmečių p-modų duomenims ir pateikė prognozes, kaip jie keisis ateityje.
Nors p-modų dažnio pokyčiai seka Saulės aktyvumo ciklą panašiai kaip saulės dėmių skaičius ar radijo spinduliuotės intensyvumas, jie neša ir svarbią pridėtinę informaciją: jie atspindi procesus giliai Saulės viduje, o ne tik paviršiuje. Tyrėjų apmokytas algoritmas gerai atkūrė istorinius duomenis apie dažnio pokyčius ir pateikė prognozes, kada turėtų būti pasiektas mažiausias dažnis dabartiniame, besibaigiančiame aktyvumo cikle. Tai leidžia mokslininkams turėti nepriklausomą indikatorių, rodantį, ar Saulės aktyvumas kyla, ar leidžiasi.
Tokios žinios svarbios kosminių orų prognozavimui, nes Saulės žybsniai ir vainikinės masės išmetimai gali sutrikdyti palydovų darbą, GPS sistemas ir netgi išvesti iš rikiuotės elektros tinklus Žemėje. Iki šiol šios prognozės rėmėsi Saulės paviršiaus rodikliais, tokiais kaip dėmių skaičius, tačiau helioseismologija gali užpildyti trūkstamą grandį tarp vidinių žvaigždės procesų ir jų pasekmių Žemei artimoje erdvėje.
Tyrėjai tikisi, kad ateityje šis požiūris padės sukurti modelį, tvirčiau jungiantį Saulės vidaus dinamiką ir vainikinės bei heliosferos plazmos sąlygas, taip pagerinant mūsų gebėjimą numatyti ir švelninti Saulės aktyvumo poveikį technologijoms.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Solar Physics“.
