Saulėje kartais vienas žybsnis išprovokuoja kitą. Toks vadinamasis simpatinis žybsnis kyla praėjus nuo pusvalandžio iki pusantros valandos po pirmojo. Simpatinių žybsnių yra nedaug – maždaug kas dvidešimtas. Tačiau ar šis reiškinys būdingas tik mūsų Saulei, ar universalus visoms žvaigždėms, iki šiol niekas nebuvo patikrinęs.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Dabar astronomai pirmą kartą statistiškai patikimai aptiko simpatinius žybsnius kitose žvaigždėse. Tyrėjai sukūrė naują algoritmą, specialiai pritaikytą aptikti glaudžiai vienas po kito einančius ir net persidengiančius žybsnius – tai iššūkis, nes antrasis žybsnis dažnai prasideda pirmajam dar nebaigus blėsti, ir įprasti algoritmai juos sunkiai atskiria. Aptikus žybsnius, galima statistiškai įvertinti, kaip dažnai antrasis poroje yra susijęs su pirmuoju, o kada tiesiog atsitiktinis.
Pritaikę algoritmą NASA TESS teleskopo duomenims, tyrėjai apdorojo daugiau nei 220 000 žybsnių, nutikusių 16 000 žvaigždžių, informaciją. Rezultatai gerai dera su Saulės statistika: simpatinių žybsnių dalis siekia 4–9 procentus, o laiko tarpas tarp pirminio ir simpatinio žybsnio – panašus kaip Saulėje. Dauguma tirtų žvaigždžių buvo M nykštukės – mažiausios, vėsiausios ir gausiausios Galaktikos žvaigždės, kurios neretai yra aktyvesnės už Saulę. Tai, kad simpatinių žybsnių dažnis panašus net tokiose skirtingose žvaigždėse, rodo, kad už šio reiškinio slypi universalus mechanizmas, bendras visų tipų žvaigždėms, nepriklausomai netgi nuo jų magnetinio lauko struktūros. Koks tiksliai yra tas mechanizmas, dar nežinoma, tačiau jis turi būti pakankamai fundamentalus, kad veiktų ir mažytėje M nykštukėje, ir daug didesnėje Saulėje.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal“.
