Saulės vėjas yra nuolatinis įkrautų dalelių srautas, lekiantis iš Saulės. Jis būna dviejų tipų: greitas ir tolygus, tekantis iš skylių žvaigždės vainike, ir lėtas, kintantis ir nereguliariai pulsuojantis, kurio kilmė iki šiol neaiški.
Stebėti vidinę vainiko dalį, kur ir formuojasi Saulės vėjas, iki šiol buvo itin sunku. Nuo Žemės paviršiaus tai įmanoma tik per kelias visiško Saulės užtemimo minutes, o kosminiai koronografai iki šiol negalėjo pakankamai tiksliai pažvelgti prie pat Saulės disko krašto.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar Europos kosmoso agentūros misija „Proba-3“ pakeitė situaciją ir atskleidė naujų detalių apie lėtojo vėjo sandarą. Du „Proba-3„ palydovai skrieja itin tikslia konfigūracija: vienas veikia kaip dirbtinis Mėnulis ir užstoja Saulės diską kitam, tada kitas gali stebėti vainiką. Nuo 2025 metų liepos misija jau sukūrė 57 dirbtinius Saulės užtemimus, kurių kiekvienas truko apie penkias valandas. Taip jie surinko daugiau nei 250 valandų aukštos skyros vainiko vaizdo įrašų – tai atitinka maždaug 5 000 natūralių užtemimų stebėjimo kampanijų.
ASPIICS koronagrafas mato vainiko regioną vos 70 000 kilometrų, arba dešimtadaliu žvaigždės spindulio, nuo Saulės paviršiaus – gerokai arčiau nei bet kuris kitas kosminis koronografas. Pirmieji rezultatai atskleidė, jog lėtojo Saulės vėjo struktūros vidinėje vainiko dalyje juda 250–500 km/s greičiu – tris ar keturis kartus greičiau nei tikėtasi pagal ankstesnius modelius, prognozavusius apie 100 km/s. Apskritai vidiniame vainike matyti daug dinamiškų smulkių struktūrų: plazmos kamuoliai, čiurkšlės, bangos ir kitokie srautai tiek nuo Saulės, tiek link jos juda greičiais nuo 14 iki 520 km/s.
Visos šios struktūros, atrodo, kyla iš vadinamųjų srovelių (angl. streamers) – didelių ryškių vainiko spindulių, kuriuose magnetinio lauko linijos persijungia ir išstumia plazmos kamuolius į šalis. Platus greičių ir krypčių diapazonas paaiškina, kodėl lėtąjį Saulės vėją taip sunku suprasti – jis iš esmės yra nevienalytis smulkių magnetinių struktūrų rinkinys.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.
