Planetos, turinčios magnetinį lauką, turi ir magnetosferas. Jos tarsi skydai saugo planetas nuo Saulės vėjo ir kitų energingų krūvį turinčių dalelių, atlekiančių iš kosmoso. Saturno magnetosfera milžiniška, daugiau nei dešimt kartų platesnė už pačią planetą. Tačiau ji, kaip rodo naujas tyrimas, turi esminį skirtumą nuo Žemės: jos magnetinis „piltuvėlis“ – sritis, kur lauko linijos lenkiasi atgal ašigalių link ir Saulės vėjas gali tiesiogiai patekti į atmosferą – yra pasislinkęs į popietės pusę.
Asociatyvi „Piabay“ nuotr.
Žemės magnetosferos piltuvai abiejuose pusrutuliuose nukreipti tiesiai į Saulę; tai vadinama vidurdienio kryptimi. Tyrėjai išanalizavo šešerius metus (2004–2010) „Cassini“ zondo duomenų ir aptiko 67 atvejus, kai erdvėlaivis praskrido pro Saturno piltuvėlį – šešis kartus daugiau nei ankstesniuose tyrimuose. Paaiškėjo, kad piltuvėlis dažniausiai randamas ne ties vidurdieniu, kaip Žemėje, o pasislinkęs į popietinį sektorių. Įvardinant jį valandomis, analogiškai Žemei, Saturno piltuvai dažniausiai randami tarp 13 ir 15 valandos, o kai kurie pėdsakai siekia net 20 valandos sektorių.
Tyrėjai mano, kad asimetriją sukelia du veiksniai. Pirmasis – Saturnas itin greitai sukasi: para trunka tik 10,7 valandos. Toks sukimasis tempia magnetinio lauko linijas į šoną. Antrasis – Encelado tiekiama plazma: palydovo geizeriai nuolat išmeta vandens garus, kurie jonizuojami ir sukuria plazmos „sriubą“, besisukančią kartu su planeta, bei papildomai deformuoja magnetosferą. Sukimosi ir papildomos plazmos kombinacija iš esmės pakeičia magnetosferos konfigūraciją, palyginti su Žeme, kur dominuojantis veiksnys yra Saulės vėjas.
Panašus asimetriškas piltuvėlių išsidėstymas neseniai stebėtas ir Jupiteryje, taigi panašu, kad greitai besisukančių dujinių milžinų magnetosferos pasižymi panašia struktūra. Šie rezultatai svarbūs planuojant būsimą Europos kosmoso agentūros misiją prie Encelado, kurios tikimasi ketvirtajame dešimtmetyje.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Communications“.
