Žaibai stebimi ne tik Žemėje – jų sukeliamos elektromagnetinės bangos, vadinamos švilpynėmis (angl. whistler waves), aptiktos ir Jupiteryje, Saturne bei Neptūne. Visos šios planetos turi stiprius globalius magnetinius laukus, kurie sudaro sąlygas atsirasti švilpynėms: magnetinis laukas pristabdo žemesnio dažnio bangas labiau, nei aukštesnio, todėl bangą pavertus garso signalu, girdimas žemėjantis švilpimas – iš čia ir pavadinimas.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Marsas tokio lauko neturi, nes planetos gelmėse dinamas užgeso prieš milijardus metų. Tad ir žaibų švilpynių čia iki šiol nebuvo užfiksuota. Dabar mokslininkai, peržiūrėję daugiau nei 108 000 NASA zondo MAVEN per dešimtmetį surinktų matavimų, aptiko vieną aiškią švilpynės bangą Marso jonosferoje. Signalas truko vos 0,4 sekundės, prasidėjo nuo 110 hercų dažnio, kuris sumažėjo iki maždaug 20 Hz.
Savo dispersijos – dažnių kitimo laikui bėgant – savybėmis banga labai primena žaibų sukeltas švilpynes Žemėje. Tyrėjai apskaičiavo, kad banga tikrai galėjo atsklisti nuo planetos paviršiaus iki orbitoje esančio erdvėlaivio. Nors globalaus magnetinio lauko ir neturi, Marso paviršiuje, ypač pietiniame pusrutulyje, išlikusios lokalizuotos plutos magnetinės anomalijos; būtent išilgai šių laukų linijų švilpynė galėjo keliauti aukštyn.
Pats žaibas greičiausiai kilo dulkių audros metu: laboratoriniai eksperimentai rodo, kad Marso dulkių dalelės, susidūrusios tarpusavyje, įgauna elektrinį krūvį ir gali sukelti elektros išlydžius. Kad MAVEN pagautų šį signalą, turėjo sutapti kelios retai pasitaikančios sąlygos: zondas turėjo būti nakties pusėje, virš srities su stipriu ir beveik vertikaliu plutos magnetiniu lauku. Tokias sąlygas atitiko mažiau nei vienas procentas visų matavimų. Tai paaiškina, kodėl per dešimtmetį aptikta tik viena švilpynė, nors dulkių audros gana dažnos. Taip pat atradimas leidžia spręsti, kad žaibai Marse yra arba labai reti, arba dažniausiai nepastebimi dėl nepalankių aptikimo sąlygų.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.
