Ar Mėnulis kadaise turėjo stiprų magnetinį lauką? Ši diskusija trunka jau ne vieną dešimtmetį. Dalis „Apollo“ misijų pargabentų uolienų rodo stipraus magnetizmo pėdsakus – panašu, kad magnetinis laukas galėjo būti stipresnis nei už Žemės. Tuo tarpu kiti mėginiai rodo egzistavus tik silpną lauką arba visai jokio.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Stiprų lauką sudėtinga ir paaiškinti, mat Mėnulio branduolys, palyginti su pačiu palydovu, yra mažas – apie septintadalį spindulio – ir teoriškai neturėtų generuoti stipraus dinamo, kuris formuoja Žemės magnetinį lauką. Dabar mokslininkai rado elegantišką sprendimą, kuris sutaiko abi diskusijos puses.
Išanalizavę „Apollo“ mėginių cheminę sudėtį, jie atrado statistiškai reikšmingą ryšį tarp titano kiekio uolienose ir jose užfiksuoto magnetinio lauko stiprio: visi mėginiai su stipraus magnetinio lauko pėdsakais turėjo daug titano, o mėginiuose su mažiau nei 6 % titano tokių pėdsakų nerasta.
Tyrėjai siūlo tokį skirtumo paaiškinimą: Mėnulio jaunystėje, kai branduolio ir mantijos sandūroje kartkartėmis ištirpdavo titanu turtingos ilmenito uolienos, šis procesas trumpam generuodavo itin stiprų magnetinį lauką. Tačiau šie epizodai buvo reti ir trumpi – ne ilgesni nei 5 000 metų, galbūt net vos keli dešimtmečiai. Tuo metu ilmenitas vėl sustingdavo ir magnetinio lauko informacija būdavo užfiksuojama uolienose. Vėliau jos pakildavo aukštyn ir išsiliedavo vulkaninių procesų metu bei suformavo Mėnulio jūras. Didžiąją savo istorijos dalį Mėnulis turėjo tik silpną magnetinį lauką arba visai jo neturėjo. Kodėl tai nebuvo suprasta anksčiau?
Visos šešios „Apollo“ misijos nusileido Mėnulio jūrose – lygiuose, tamsiuose plotuose, kurie būtent dėl savo lygumo ir pasirinkti. Iš ten surinktos uolienos neatspindėjo viso Mėnulio paviršiaus, o tik titano gausius klodus, susidariusius būtent stipraus magnetizmo laikotarpiu. Netinkama interpretacija davė išvadą, jog stiprus magnetinis laukas egzistavo šimtus milijonų metų. Paėmus mėginių iš atsitiktinio Mėnulio paviršiaus regiono, tikimybė užfiksuoti šiuos retus stipraus magnetizmo epizodus būtų labai maža. Būsimos „Artemis“ misijos, nusileisiančios kitose Mėnulio vietose, galės patikrinti šią hipotezę.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.
