Ar Marsas kadaise buvo šiltas ir drėgnas, ar šaltas ir apledėjęs? Ši dilema astronomus kamuoja jau ne vieną dešimtmetį. Planetos paviršiuje gausu vandens pėdsakų – išdžiūvusių upių vagų, ežerų, deltų, taip pat vandenyje susiformavusių mineralų – tačiau ankstyvoji Saulė švietė apie 30 procentų silpniau nei dabar, todėl palaikyti šiltą klimatą Marse būtų reikėję labai storos, šiltnamio dujų gausios atmosferos. Dėl to daugelis tyrėjų labiau linkę į šaltojo scenarijaus pusę: vanduo daugiausia buvo sušalęs, planetą dengė vientisi ledynai, kuriuos tik kartkartėmis ištirpindavo ugnikalnių išsiveržimai ar meteoritų smūgiai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar marsaeigis „Perseverance“, tyrinėjantis Jezero kraterį – buvusio ežero dugną, – rado įrodymų, palaikančių šiltąjį scenarijų. Viename iš senovinių kanalų, kuriais vanduo tekėjo į ežerą, aptikti aliuminio turtingi molio rieduliai, kurių sudėtyje dominuoja mineralas kaolinitas. Naujojo tyrimo autoriai išnagrinėjo šių riedulių cheminę sudėtį ir nustatė, kad juose mažai geležies ir magnio, o titano gausu panašiai, kaip ir aliuminio. Tokia cheminė sudėtis Žemėje nebūdinga hidroterminiam pakeitimui, kai uolienas paveikia verdantis vanduo iš karštų povandeninių versmių.
Iš kitos pusės, ji primena giliai po paviršiumi palaidotus senovinius dirvožemius, susidariusius per ypatingai šilto klimato laikotarpius, kai Žemėje ilgai lijo gausus lietus. Tai leidžia daryti išvadą, kad bent kai kuriais Marso istorijos tarpsniais, vadinamajame Noacho periode prieš maždaug 4,1–3,7 milijardo metų, planetos klimatas galėjo būti šiltas ir drėgnas tūkstančius ar net milijonus metų. Tai būtų buvę itin palankios sąlygos gyvybei atsirasti.
Pats „Perseverance“ praėjusiais metais Jezero krateryje aptiko ir galimų biopėdsakų, tačiau šias užuominas patikrinti galima būtų tik pargabenus mėginius į Žemę, o tai, NASA atšaukus mėginių grąžinimo misiją, artimiausiu metu greičiausiai neįvyks.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Communications Earth & Environment“.
