Kai masyvi žvaigždė baigia gyvenimą, ji sprogsta supernova. Sprogimo šviesa kuriam laikui gali nustelbti visas galaktikos žvaigždes kartu sudėjus. Žvaigždės, duodančios pradžią supernovoms kitose galaktikose, paprastai yra per blausios ir per toli, kad būtų galima jas stebėti tiesiogiai iki sprogimo. Tačiau žvaigždės prieš sprogimą dažnai išmeta daug medžiagos į aplinką, o šios dujos gali veikti kaip „veidrodis“ ir atskleisti galutinius žvaigždės gyvenimo etapus, kai sprogimo smūginė banga į jas atsitrenkia. Tokie smūgiai kartais paskleidžia stiprią radijo spinduliuotę.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar astronomai pirmą kartą užfiksavo radijo bangas, sklindančias iš tokios supernovos, apsuptos palyginus tankaus išmestų dujų apvalkalo.
Jie nagrinėjo sprogimą SN 2023fyq, priskiriamą retam Ibn tipui. Tokios supernovos nutinka, kai sprogimo banga plečiasi per heliu turtingų, o vandenilio beveik neturinčių dujų debesis, kuriuos pati žvaigždė išmetė neilgai prieš mirtį. Tyrėjai maždaug 18 mėnesių sekė silpnus radijo signalus iš sprogimo vietos ir aplinkos. Praėjus maždaug dviem mėnesiams po sprogimo, radijo spinduliuotė staiga paryškėjo ir tokia buvo apie keturis mėnesius. Tai rodo, kad sprogimo banga sklido pro tankių – apie milijoną kartų tankesnių už tipinę tarpžvaigždinę medžiagą – dujų apvalkalą. Žvaigždė jį nusimetė likus maždaug 0,7-3 metams iki sprogimo, o tuo metu medžiagos išmetimo sparta siekė apie keturias tūkstantąsias Saulės masės dalis per metus. Tai ypatingai spartus medžiagos netekimas, kurį geriausiai paaiškina dvinarės žvaigždės susijungimo modelis: žvaigždė pradžioje buvo dvinarė, bet galiausiai viena narė paniro į kitą ir išblaškė didesnės kompanionės medžiagą.
Tuo pačiu laikotarpiu buvo stebimi žvaigždės žybsniai ir regimųjų spindulių diapazone. Vėlėsni radijo stebėjimai, praėjus maždaug pusantrų metų po sprogimo, signalų nebeaptiko. Tai reiškia, kad tuo metu sprogimo banga sklido pro retesnes dujas. Kiek tiksliai retesnes, pasakyti sunku, tačiau žvaigždės dujų išmetimo sparta 5-10 metų prieš sprogimą buvo bent dvigubai mažesnė, nei aukščiau įvardinta didesnioji.
Ateityje, aptikus ir detaliai išanalizavus didesnės Ibn supernovų imties raidą, daug geriau suprasime masyvių žvaigždžių gyvenimo pabaigas.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.
