Londone buvo įvykdytas eksperimentas, kurio metu paaiškėjo, kad darbuotojams praktiškai nerūpi kompanijos duomenų saugumas.
Eksperimento metu, įvairių gerai žinomų finansinių struktūrų darbuotojams buvo dalinami kompaktiniai diskai su neva „specialiu Valentino dienos pasiūlymu“.
Deja, kompaktiniuose diskuose buvo tik programa pranešanti eksperimento vykdytojams apie tai, kiek žmonių bandė peržiūrėti diską darbe. Į spąstus pakliuvo keli vieno pirmaujančio banko darbuotojai, bei dviejų didžiausių draudimo kompanijų darbuotojai.
CD dėžutėje buvo įspėjimas apie tai, kad trečiųjų šalių programinės įrangos diegimas savo darbovietėje yra kompanijos informacinio saugumo politikos pažeidimas.
Nors tai tebuvo eksperimentas, tačiau viskas galėjo būti ir rimčiau. CD įneštas į kompanijos biurą ir iš jo paleista programinė įranga lengvai apeina įvairias išorines tinklo apsaugas, todėl toks būdas gali būti išnaudotas kriminalinei veiklai vykdyti.
Žinoma, teigti, kad darbuotojams visiškai nerūpi saugumas yra kiek naivu. Darbuotojams rūpi saugumas, tačiau jie nesupranta jo. Kompiuteriai ir informacijos saugumas yra sudėtingi ir painūs, todėl vietoj kaltės vertimo darbuotojams mes turėtume apgalvoti apie tai, kodėl banko darbuotojas turi galimybę įdiegti atsineštą programą iš kompaktinio disko? Kodėl kompiuterio sistema neblokuoja panašaus veiksmo arba bent jau nepraneša apie tai IT departamentui?
Kompiuteriai turėtų būti saugūs nepriklausomai nuo to kas prie jų sėdi, ar kas jais daroma.
