Teleskopai užfiksavo itin daug paslaptingų signalų, sklindančių iš kosmoso gilumos, pranešė Australijos mokslininkai.
Radijo teleskopai užfiksavo beveik dvigubai daugiau vadinamųjų greitųjų radijo pliūpsnių – ryškių radijo bangų pliūpsnių, pasiekiančių Žemę iš kosmoso gilumų. Ir šie signalai yra arčiausi ir ryškiausi iš kada nors užfiksuotų. Greitieji radijo pliūpsniai yra vienas paslaptingiausių reiškinių Visatoje. Tai yra didžiulės energijos pliūpsniai, prilygstantys kiekiui energijos, kurį Saulė skleistų 80 metų. Jie trunka tik akimirką, o jų šaltinis išlieka paslaptimi.
Kai kas mano, kad tokius signalus skleidžia kažkoks nežemiškas protas. Harvardo universiteto mokslininkai praėjusiais metais pareiškė maną, kad tokie signalai yra nuotėkiai, kuriuos sukelia milžiniški siųstuvai, kurie paprastai „šaudo“ į erdvėlaivius su šviesos burėmis ir taip stumia juos per Visatą. Kiti kalba ne apie tokias sudėtingas, bet nemažiau įspūdingas priežastis, kaip juodųjų skylių ar žvaigždžių susidūrimus.
Dabar mokslininkai savo tyrimams turi gerokai daugiau pavyzdžių, kad galėtų pamėginti išsiaiškinti tokių pliūpsnių šaltinį.
„Per metus mes užfiksavome 20 greitųjų radijo pliūpsnių, o tai yra beveik dvigubai daugiau, nei jų buvo užfiksuota visame pasaulyje nuo 2007 metų, kai jie buvo pirmą kartą atrasti“, – sakė Svinburno technologijų universiteto ir „OzGrav ARC“ kompetencijos centro mokslininkas ir tyrimo autorius mokslų daktaras Ryanas Shannonas.
„Naudodamiesi naująja ASKAP teleskopo technologija mes taip pat įrodėme, kad greitieji radijo pliūpsniai atkeliauja iš kitos Visatos pusės, o ne iš mūsų galaktikos kaimynystės“, – sakė jis. Naujos žvaigždės padėjo mokslininkams sekti pliūpsnius jiems keliaujant per Visatą. Jie keliavo milijardus metų, kartais keliaudami pro dujų debesis, ir mokslininkai gali panaudoti tą faktą paskaičiuoti, jog jie atkeliauja maždaug iš Visatos vidurio.
„Kaskart, kai taip įvyksta, skirtingo ilgio bangas, kurios sudaro tą pliūpsnį, sulėtina skirtingi kiekiai, – sakė jis. – Galiausiai, pliūpsnis pasiekia Žemę, ir jį sudaro skirtingo ilgio bangos, pasiekiančios teleskopą šiek tiek skirtingu laiku, kaip plaukikai pasiekia finišo liniją. Tų skirtingų bangų atkeliavimo laikas mums nurodo, kiek materijos šis pliūpsnis perskrodė keliaudamas link mūsų. Kadangi esame parodę, jog greitieji radijo pliūpsniai atkeliauja iš toli, mes galime juos panaudoti nustatant visą prarastą materiją, esančią erdvėje tarp galaktikų, o tai yra labai jaudinantis atradimas.“
