Plieniniai kariai

Kai kam tai gali nepatikti, tačiau karyba yra vienas svarbiausių technologijos progreso variklių. Būtent karo ar gresiančio konflikto metu buvo padaryti visi didžiausi žmonijos atradimai, vyko sparčiausia technikos evoliucija. Technologinis pranašumas karo lauke – pergalės laidas. Tuo jau prieš beveik tūkstantį metų įsitikino kryžiuočiai, kurių šarvus kaip popierių pjaustė anglies nanovamzdeliais sustiprinti Damasko plieno kardai.

Kariškiai jau seniai suka galvas, kuo pakeisti silpniausiąją grandį – žmogų. Juk jei ne žmogus, tankų nereikėtų taip kruopščiai saugoti nuo radiacijos ar cheminio ginklo, o šiuolaikiniai naikintuvai galėtų atlikti iki 25G perkrovas sukeliančius viražus. Tiesa, kariniai robotai dažniausiai visiškai neprimena T-1000, T-X ar senojo T-800 terminatoriaus.

Vabzdžiai-kiborgai

Šiuolaikinių karinių konfliktų metu dažnai naudingiau veikti nepastebimam, nei atvirai žvanginti ginklais. Geriausias būdas tai padaryti – sumažinti matmenis ir robotus paversti vabzdžiais. Vienas sėkmingesnių darbų – Nyderlandų Delfto universiteto projektas „Del Fly II“. Antrosios kartos „peraugusi musė“ gali 15 minučių skraidyti iki 15 m/sek. greičiu arba pakibti ir kyboti vietoje. Nors dydžiu „Del Fly“ tolygus paukščiui, tačiau 16 gramų svoris, plėveliniai sparnai ir skraidymo būdas labiau primena vabzdį. Šiuo metu kuriamas delne telpantis „Del Fly Micro“, kurio sparnų mostas sieks vos 10 cm. Tiesa, JAV jau yra sukurtas ir didelės musės dydžio skraidantis robotas, tačiau jis kol kas skraido tik „pakabintas ant laido“, mat dar nesukurta pakankamų tokio dydžio energijos šaltinių.

JAV nusprendė žengti dar toliau. Vadinamojo „HI-MEMS“ projekto tikslas – ankstyvųjų metamorfozės stadijų metu implantuoti integrines schemas, leidžiančias valdyti vabzdžius. „HI-MEMS“ autoriai tikisi, kad jiems pavyks sukurti vabzdžius-kiborgus, kuriuos bus galima valdyti iki 100 m atstumu ir trijų metrų tikslumu. Tokios karinės musės į norimą vietą galėtų nugabenti šnipinėjimo ar aplinkos sąlygų analizės įrangą ir perduoti operatoriams reikalingus duomenis.

Kadangi mažų įrenginių nepakanka, į orą tenka kelti ir metro ar didesnius skraidymo aparatus, pavyzdžiui, „RQ-11 Raven“, „RQ-16A MAV“, „Kolibri“, „Pčela“ ar visaverčius bepiločius lėktuvus.

Nuo stebėtojų iki bombonešių

Dauguma pirmųjų nepilotuojamų skraidymo įrenginių buvo įvairūs nuotolinio valdymo šnipinėjimo lėktuvai ir sraigtasparniai. Atsisakius piloto gyvybės palaikymo sistemų, sukurti gerokai mažesni, tylesni ir pigesni skraidymo aparatai. Ore jie gali išsilaikyti kelias dešimtis valandų. Pavyzdžiui, „Global Hawk“ geba pakilti į 20 km aukštį ir ore išbūti iki 36 valandų. Šio lėktuvo stebėjimo sistemos gali aptikti iki 6 m dydžio judančius taikinius 100 kilometrų spinduliu. Operatoriai gali matyti ir įprastą, ir šiluminį aplinkos vaizdą, pasididindami jį tiek, kiek reikia. Nors „Global Hawk“ lėktuvas neginkluotas, tačiau jame įrengtos aktyvios gynybos sistemos, įspėjančios apie priešininko radarus ir juos slopinančios.

Beveik tuo pat metu į orą ėmė kilti ir ginkluoti koviniai lėktuvai, valdomi nuotoliniu būdu ar veikiantys autonomiškai. Vienos pirmųjų kovinių mašinų buvo MQ-5 („Hunter“ serijos), o kiek vėliau į orą pakilo patobulinti „Predator“, galintys gabenti iki 1,7 tonos įvairios ginkluotės. Žinoma, iki 400 km/val. greičiu skrendantis lėktuvas negali varžytis su viršgarsiniais reaktyviniais naikintuvais. Tačiau šiuo metu Afganistane karines užduotis atliekantys „Predator“ lėktuvai kainuoja po 8 mln. JAV dolerių, o vienas naujos kartos F-22 „Raptor“ – 132 mln. dolerių.

Reikia pastebėti, kad JAV, Rusija, Europos Sąjunga aktyviai kuria naujos kartos bepiločius kovinius lėktuvus, kurie naujus F-22, F-35 ar PAK FA naikintuvus gali paversti atgyvenomis. Bepiločiai lėktuvai turi didelį privalumą – netekus lėktuvo, pilotas lieka saugus, nereikia gaišti laiko ir leisti lėšų naujam padangių asui ugdyti. Todėl nestebina, kad kariškiai aktyviai remia „X-35“, „nEUROn“ ar „Skat“ projektus, kurių šaknys siekia Antrojo pasaulinio karo laikų bandymus sukurti „skraidantį sparną“.

JAV nepilotuojamus skraidymo aparatus ketina naudoti ne vien stebėjimui ar puolimui, bet ir pagalbai kovojantiems fronto linijose. Vienas įdomesnių projektų – CASEVAC. Šį nepilotuojamą vertikalaus pakilimo skraidymo įrenginį planuojama panaudoti sužeistiems kariams iš mūšio lauko išgabenti. Vienu mygtuko paspaudimu CASEVAC „taksi“ turėtų pakilti ir, išvengdamas antžeminių kliūčių, nugabenti įkeltą karį į karo lauko ligoninę.

Robotai ant žemės

Autonominių antžeminių robotų kūrėjai susiduria su labai sudėtinga kelio paieškos problema. Skrendant ar plaukiant maršrutą pasirinkti gana lengva. Antžeminis robotas privalo teisingai atpažinti aplinką, nes net ir didelio pravažumo automobilis gali įstrigti neatskyręs brūzgynų nuo pievos. JAV gynybos projektinių tyrimų agentūra (DARPA) kas kelerius metus rengia autonominio automobilių vairavimo varžybas. 2004 ir 2005 metų rungtynės vyko dykumoje, o 2007 metais buvo nuspręsta robotų vairavimo varžybas surengti miesto tipo aplinkoje. Robotai turėjo ne tik išvengti kliūčių, bet ir laikytis eismo taisyklių.

Antžeminiai robotai taip pat gali būti įvairiausių dydžių – nuo kelias tonas sveriančių transportinių ar stebėjimo bei koordinavimo sistemų iki ranka svaidomų žvalgybinių. Kaip ir aviacijoje, antžeminiams robotams vis dažniau patikima ginkluotė. Tokie robotai kaip SWORDS ar MAARS yra ginkluoti įvairaus kalibro kulkosvaidžiais, snaiperiniais šautuvais ar granatsvaidžiais. Tiesa, keliems SWORDS robotams dėl gedimų nustojus klausyti operatoriaus komandų, JAV armija nusprendė atšaukti visą SWORDS seriją ir grąžinti ją gamintojui tyrimams.

Antžeminiai kariniai robotai dažniausiai yra įvairių dydžių ratuotos ir vikšrinės mašinos, todėl DARPA finansuojamas „Big Dog“ projektas tikrai išsiskiria iš kitų. „Big Dog“ – mulo dydžio 75 kilogramus sveriantis keturkojis robotas, galintis gabenti iki 150 kg krovinį ir kopti iki 35 laipsnių įkalnėmis. Su mulu „Big Dog“ palygintas neatsitiktinai, nes jo numatoma paskirtis – krovinių nešimas sunkiai įveikiamose vietovėse.

Maišto pavojus

Nors šiuolaikiniai kariniai robotai dažnai yra „vedžiojami“ su labai trumpu pavadėliu, tačiau neretai jie „nutrūksta“. Deja, pasekmės kartais būna tragiškos. Praėjusių metų rudenį Pietų Afrikoje sutrikus automatinio priešlėktuvinio pabūklo „Oerlikon GDF-005“ valdymui, patranka ėmė chaotiškai sukiotis bei šaudyti sprogstamaisiais 35 mm sviediniais. Incidento metu 9 kariai žuvo, 11 buvo sužeisti. Nors oficialiai užfiksuoti tik trys su SWORDS robotais susiję incidentai, tačiau JAV armija nusprendė nerizikuoti ir perduoti visus įrenginius gamintojui. „YouTube“ portale galima rasti nuotolinio valdymo XM-101 pabūklo bandymų įrašą, kuriame matoma, kaip „Apache“ sraigtasparniuose naudojamas kompiuterizuotas pabūklas, sunaikinęs demonstracinį taikinį, ima ieškoti naujų taikinių ir atsisuka į renginio stebėtojus. Jų laimei, pabūklo apkaba jau buvo tuščia.

Savaime suprantama, dėl mašinų maišto dar neverta pradėti kelti panikos, nes tai ne dirbtinio intelekto apraiškos, o mechaniniai gedimai ir programų klaidos. Tačiau jos puikiai atspindi realią padėtį. Vis labiau kompiuterizuojant karo techniką ir patikint valdymą elektroninėms schemoms bei programinei įrangai, tokių incidentų tik daugės. Technika nepatikima dar ir dėl to, kad ją kuria toks nepatikimas „įrenginys“ kaip žmogus.

Nuorodos internete

• JAV armijos nepilotuojamų sistemų tobulinimo planas 2007-2032 metams.
• JAV gynybos agentūros projektas, kurio tikslas – karo reikmėms panaudoti vabzdžius-kiborgus.
• Japonijos universitete sukurta optinio kamufliažo sistema, leidžianti kiaurai matyti objektą.
• Įvairių šalių karinę oro techniką apžvelgiančios svetainės skiltis, skirta nepilotuojamiems skraidymo įrenginiams (rusų k.).